Herman Koch knygos „Griovys“ apžvalga

Savo pažintį su Herman Koch kūryba pradėjau nuo trečiojo į lietuvių kalbą išversto jo kūrinio „Griovys“. Gaila, kad nesu skaičiusi jo romanų „Vakarienė“ ir „Vasarnamis su baseinu“. Įdomu būtų palyginti, sugretinti ar išskirti visų šių kūrinių aspektus, nes „Griovys“ man pasirodė šiek tiek neaiškus.

Amsterdamo meras Robertas naujametiniame vakarėlyje pastebi savo žmoną, flirtuojančią su vienu iš savo pavaduotojų. Ar tarp jų kažkas yra, vyras tiesiogiai paklausti neišdrįsta, todėl pradeda įtarinėti žmoną esant jam neištikimą. Tarsi slaptas agentas pradeda tyrinėti savo žmoną ir rinkti išdavystės įrodymus. Tokiu būdu į laimingą, daug metų trukusią mero ir jo žmonos santuoką įsibrauna įtarinėjimai, nepasitikėjimas ir abejojimas sutuoktinio sąžiningumu.

Ar taip yra iš tiesų ar tik vyro iliuzija, sprendžiama visos knygos metu. Nuo to vakaro Robertas į savo žmoną pradėjo žiūrėti visai kitu žvilgsniu: įdėmiu, akylu, nuolat klausiamu ir ieškančiu kokių nors išskirtinių ženklų. Gyvendamas paralelinį gyvenimą, jis buvo pavargęs ir išsiblaškęs. Žmogaus nebuvo čia ir dabar. Jis neegzistavo dabartyje, nes nuolat galvojo apie įsivaizduojamas situacijas ir aplinkybes: kas būtų, kaip būtų, jeigu... ir pan. Robertas nuolat buvo pasinėręs į savo mintis ir apmąstymus. Iš anksto artikuliavo, įsivaizdavo įvairias situacijas, apgalvojo į priekį veiksmus ir sprendimo variantus. Todėl atsidūrė iliuzijų pasaulyje. Leido aktyviai reikštis vaizduotei, kuri atskyrė jį nuo šeimos, artimųjų ir visuomeninio gyvenimo.

Skaitydama šį romaną niekaip nesupratau, ar tai buvo didžiulė meilė žmonai ir baimė ją prarasti, ar tiesiog liguistas vyro pavydas? O gal tai tik laki žmogaus vaizduotė? Išaugusi į paranoją... Taip pat man sunku buvo rasti sąsają tarp Roberto tėvų pasiruošimo mirčiai ir jo žmonos neištikimybės. Kažkas man čia nesirišo... Todėl šioje vietoje, manau, būtų gerai buvę susipažinti su ankstesne Herman Koch kūryba, juolab, kad pats knygos pavadinimas ir jos viršelis yra metaforos. Ženklai, kas norima šiuo kūriniu mums pasakyti. Ir knygos tekstas, leidžiantis tuos simbolius suprasti. Todėl, bent jau man „Griovys“ yra knyga su gilia potekste. Romane apstu užuominų, tereikia jas įžvelgti. Kaltinu savo nepakankamą literatūrinį išprusimą, kad ne viską iki galo man pavyko suprasti. Arba... kaip ir knygos herojus per daug leidau reikštis savo vaizduotei... Galbūt nėra čia viskas taip sudėtinga? Tik aš įsivaizduoju.

Bet kokiu atveju, knyga verta skaitytojo dėmesio. Nes ji palieka vietos mums patiems pamąstyti ir įžvelgti jos prasmę. Pradžioje labai įsitraukiau į knygos skaitymą, bet įpusėjus man darėsi nuobodu. Man nepatiko Roberto nuklydimai į lankas, pasakojant prisiminimus ar epizodus iš kitų situacijų. Jų buvo per daug. Dėl jų ne kartą pamečiau kūrinio esmę. Todėl šią knygą vertėtų skaityti palengva, neskubant, atkreipiant dėmesį į detales. Juk jos neveltui įterptos į pasakojimą, ar ne? Ir būtina suvokti, kad ne viskas yra taip, kaip mums atrodo. Kokia galinga jėga kartais gali būti vaizduotė!

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Herman Koch „Griovys“

Frédéric Beigbeder knygos „Gyvenimas be pabaigos“ apžvalga

Į mano rankas šįkart papuolė išties neeilinis kūrinys. Nepavadinčiau jo vien tik romanu. Tai kažkiek ir autobiografija, ir mokslinė literatūra, ir net dienoraščio atmaina. Nes tai knyga, kurioje persipina tikri moksliniai faktai, tikrovėje egzistuojančios vietovės ir realūs žmonės, autoriaus mintys, jo gyvenimo realijos ir jį supantys artimieji.

Tai knyga apie žmogaus nemirtingumo tyrimą. Pasakojimas prasideda nuo autoriaus Frédéric Beigbeder pažado savo dešimtmetei dukrai nemirti. Autorius – audiovizualinių pokalbių laidų vedėjas ir satyrinių filmų kūrėjas, norėdamas pratęsti savo egzistenciją, leidžiasi į nemirtingumo paieškas. Pasitikrinęs fizinę ir psichinę sveikatą, vyras ėmėsi rimtesnių procedūrų: lazerizavo kraują, užšaldė iPS ląsteles, padarė genomų sekoskaitą. Ir visa tai tam, kad gyventų amžinai. Jis domėjosi ir rinko informaciją apie bambagyslių ląstelių užšaldymą, organų spausdinimą 3D formatu, vystomąją biologiją ir kitus kelius į amžinybę. Kitaip tariant, autorius ieškojo visų įmanomų būdų, kaip gyventi ilgiau. „Mano planuose nėra mirties“ – sako Frédéric Beigbeder. Paradoksalu, tačiau autorius siekė atitolinti savo mirtį tiek, kad numirtų ji, o ne jis.

Iš pradžių knyga mane sudomino savo kukliu, juodai raudono kontrasto viršeliu. Po to, mane įtraukė autoriaus nusiteikimas, entuziazmas ir noras nemirti. Galiausiai, pasidarė smalsu, ar Frédéric Beigbeder įtikins mus nemirtingumu, kaip kad įrodė kadais, kad meilė trunka trejus metus. Pradžioje knyga manęs nekabino. Įveikusi trečdalį knygos buvau vis dar skeptiškai nusiteikusi, bet palaipsniui atlėgau, kai įsitikinau, kad autorius tikrai nuveikė daug, jog įrodytų mums gyvenimo be pabaigos ir žmogaus nemirtingumo prasmę, esmę ir kainą. Tema manęs nebaugino. Priešingai, ji imponavo labiau nei dalykai, aptarti aukščiau.

Nors knygoje labai mažai (praktiškai visai nėra) tiesioginės kalbos, tačiau skaitėsi pakankamai lengvai. Autorius yra šmaikštus, tiesmukas, kalba su jumoro ir ironijos gaidele. Todėl skaityti buvo smagu. Tiesa, šiek tiek vargino įvairių tyrimų, medicinos centrų ir klinikų pavadinimai, biologų, genetikų ir kitų gydytojų ar mokslininkų vardai. Tačiau, jeigu jūs bijote savo mirties ir norite daugiau sužinoti apie sekoskaitą, genomą, klonus, GMO ir DNR, mutacijas, senėjimo apgrąžą, dirbtinę gyvybę, transhumanizmą, kraujo apvalymą, laboratorijas, medicinos ir biotechnologijų centrus, kviečiu paskaityti! Pažadu, bus įdomu.

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Frédéric Beigbeder „Gyvenimas be pabaigos“

Jane Corry knygos „Mano vyro žmona“ apžvalga

Neseniai prisigyriau, kad į mano rankas pastaruoju metu patenka vienas už kitą geresni kūriniai. Bet Jane Corry debiutinis romanas „Mano vyro žmona“ gerų kūrinių grandinę nutraukė, nes jos pateikta istorija mane nuvylė.

Tai romanas, kuriame pasakojamas teisininkės Lilės gyvenimas. Ištekėjusi už menininko Edo, Lilė kopia karjeros laiptais ir kursto sunkiai beįsižiebiantį šeimos židinį. Įsitraukusi į pirmąją kriminalinę bylą, Lilė pajunta keistą trauką kaltinamajam Džo, kuris jai primena jos mirusį brolį Danielių. Lilės ir Edo namuose dažnai lankosi kaimynės duktė Karla, kurią jos vyras tapo. Lilė – jauna, sąžininga, jautri ir užjaučianti teisininkė, kol po dvylikos metų į jos gyvenimą grįžta suaugusi Karla, Džo ir į paviršių pradeda lįsti visų ilgai slėptos paslaptys...

Nors knygos nugarėlėje rašo, kad tai itin talentingai sukurtas psichologinis trileris, sulaukęs skaitytojų ir apžvalgininkų liaupsių visame pasaulyje, trilerio jos nepavadinčiau. Sakyčiau, tai daugiau romanas – moters gyvenimo istorija. Trilerio čia mažai, tik trumpi epizodai. Pagrindinis akcentas – žmonių tarpusavio santykiams, šeimai, negaliai, kerštui, pavydui, melui ir, žinoma, paslaptims. O paslapčių čia daug! Tačiau jokios intrigos ir įtampos. Autorė nesugebėjo manęs sudominti, priversti įsijausti, išgyventi stiprias emocijas. Skaitydama knygą plaukiau tarsi paviršiumi - skaičiau ir tiek. Baigusi pirmąją dalį, tikėjausi, kad antroji mane užkabins labiau. Tačiau... bet vis tiek skaičiau! Nes tai labai lengvas, niekuo neįpareigojantis skaitinys. Galbūt todėl jis ir papuolė man į rankas, kad po pastarųjų kelių įtemptų ir psichologiškai sunkių kūrinių man reikėjo poilsio... Man ši knyga pasirodė labai įprasta ir paprasta.

Žinoma, tai tik mano nuomonė ir mano patirtis. Aš visada palaikau nuostatą, kad kiekviena knyga suranda savo skaitytoją, ir manau, kad kiekviena knyga turi kažką, ką kiekvienas iš mūsų skirtingai pasiimam. Mane labai patraukė knygos viršelis – toks grėsmingai švelnus, dvelkiantis estetika. Patiko lengvas stilius, didelė knygos apimtis ir raidžių šifras. Tačiau trūko knygos gylio, to įtikinimo, kad čia viskas gerai, nes vietomis man pasirodė per paprasta, per banalu, norėjosi to cinkelio, kad užkabintų, ragintų viską mesti ir įsitraukti į istoriją. Bet to nebuvo... Skaičiau tik tada, kai turėjau laisvo laiko, o paskui tik todėl, kad norėjau knygą pabaigti.

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Jane Corry „Mano vyro žmona“

Araminta Hall knygos „Amžinai mano“ apžvalga

Pastaruoju metu į mano rankas patenka laaaabai geri kūriniai. Renkuosi įvairaus žanro, siužeto, skirtingų leidyklų knygas. Po truputį jas „ragauju“ ir bandau atrasti tai, kas man arčiausiai širdies. Šįkart perskaičiau Araminta Hall romaną, veikiau psichologinį trilerį „Amžinai mano“. Likau sužavėta ir sukrėsta (rodos, šios sąvokos prieštarauja viena kitai, bet jos idealiai atspindi mano jauseną) jo pateikta meilės istorija.

Pagrindinė knygos idėja – manija virtusi meilė. Siužetą sunku būtų trumpai aprašyti, bet jis šiame kūrinyje nėra esminis dalykas. Knygos varomoji jėga yra psichologija. Pasakojimas pateikiamas vyro Maiko balsu. Autorė rašo, jog tikslingai taip pasirinko, kadangi norėjo pereiti nuo psichologiškai traumuotų moterų požiūrio ir atskleisti traumuoto vyro psichologiją. Ir man tas labai patiko. Pradžioje buvo neįprasta gilintis į vyro jausmus, žvelgti į viską jo akimis, bet vėliau pripratau, o kai įsijaučiau, iškart supratau, kad su Maiku yra kažkas negerai: jo požiūriu, situacijos suvokimu ir jos vertinimu ir, apskritai, jo adekvatumu. Maikas viską savaip įsivaizdavo ir interpretavo, toks vaizdas, kad nelabai pats suprato to, ką mato, lyg iškreiptai. Kalbu apie jo požiūrį, jausmus ir meilę Veritei, dėl kurios ir kilo visa šioje knygoje pateikta velniava.

Nors šioje istorijoje visas Maiko pasakojimas sukosi apie Veritę (kas jai patinka/nepatinka; ką ji mėgsta/ko ne; ko ji nori/nenori ir pan.) ir tai suformavo atitinkamą mano požiūrį į ją, tačiau pačios moters pozicija čia nepateikiama. Todėl tenka pasukti galvą, ar Veritė išties buvo tokia įnoringa, sukta ir valdinga moteris. O gal ji tiesiog buvo auka? Tik teismo proceso metu buvo proga šiek tiek susipažinti su ja ir aplinkinių pateiktomis versijomis apie Maiko ir Veritės santykius. Tai įnešė šiek tiek aiškumo, galimybę pamatyti iš šalies, kaip klostėsi jų santykiai ir objektyviai pačiai įvertinti. Teismo metu paaiškėjo naujų detalių, apie kurias Maikas (ir tuo pačiu mes) net nežinojo, todėl natūralu, kad tai sukėlė intrigą ir įvykius pasuko netikėta linkme. Mane labiausiai nustebino istorijos atomazga, kitaip tariant, bylos baigtis. Autorė prabilo apie mūsų visuomenę vis dar slegiančias tokias problemas, kai apie vyrus ir moteris, jų lygybę mes vis dar sprendžiam skirtingai.

Šioje knygoje išskirtinis dėmesys yra kreipiamas į Geismo žaidimą. Jį autorė sukūrė tam, kad parodytų kokia yra sekso galia. Koks yra visuomenės požiūris į seksualinių ydų turinčius žmones. Kaip jis nustelbia esminius dalykus ir realius faktus. Kaip smerkiamos moterys ir išteisinami vyrai, net jei prieš nosį yra akivaizdūs beprotiškos meilės padariniai.

Čia daug filosofijos. Knyga nelengva. Ji palietė manyje kažką... Bet nesutikčiau su knygos anotacija, kad tai niūri, tamsi ir šiurpą kelianti meilės istorija. Ji tiesiog žmogiška. Nes meilė ir jos vertinimas yra individualūs dalykai, priklausantys nuo žmogaus, jo požiūrio, jo santykių su kitais, raidos, aplinkos ir situacijos, į kurią mes esame papuolę. Manau, kiekvienas, perskaitęs šią knygą, ją suvoks savaip. Man šis romanas yra nepaprastas. Labai gilus, emociškas, sužadinęs manyje daug apmąstymų ir palikęs atvirų klausimų. Vis dar negaliu liautis juo gyvenus... Pasak Maiko, „nė vienas mūsų nežinome, kas dedasi kito žmogaus širdyje“. Šiuo atveju, aš nežinau, kas dedasi manyje.

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Araminta Hall „Amžinai mano“

Peter James knygos „Absoliutus įrodymas“ apžvalga

Jau maniau, kad savo įtaigumu romanas „Tada ji dingo“ nieko nenustelbs, kol neperskaičiau Peter James „Absoliutaus įrodymo“J Romanas svarus – apimties ir turinio prasme. Virš 500 puslapių viršijančiame kūrinyje nuo pat pradžių pateikiamas įtemptas, intriguojantis ir įdomią paslaptį žadantis siužetas.

Rašytojas, žurnalistas Rosas Hanteris sulaukė pagyvenusio vyriškio Kuko skambučio, teigiančio, jog jis gavo absoliutų Dievo buvimo įrodymą, ir paprašė Roso pagalbos. Rosas savo ruožtu buvo skeptiškas Kuko pasakojimui, nenorėjo juo tikėti, bet senukas jam pasirodė nuoširdžiai įtikėjęs savo tiesa, todėl nusprendė suteikti jam šansą. Pradžioje Rosas nė nenumanė, kad viskas pavirs į kur kas didesnį, tikroviškesnį ir pavojingesnį reikalą. Ir kai jo gyvybei pradėjo grėsti iš tiesų rimtas pavojus, Rosas nebegalėjo trauktis, nes absoliutus įrodymas buvo susijęs su visa žmonija...

Romanas savo pasakojimo įtaigumu mane įtraukė jau nuo pirmojo puslapio. Iš karto neatskleidžiamos Dievo buvimo įrodymo koordinatės kėlė smalsumą ir intrigavo. Buvo pateikiamos tik užuominos, o kas tai yra, smulkiai nedetalizuojama. Todėl savaime pradėjau sekti detales ir kartu su Rosu aiškintis sąmokslo teoriją. Tam labai pagelbėjo daug paties Roso pamąstymų ir keliamų klausimų, jo pasvarstymų ir abejonių – tarsi vidinių monologų, suteikiančių smulkioms detalėms ir galybei įvykių visuotino aiškumo.

Vietomis buvo tokių įtampos vietų, kaip siaubo filme! Atrodo, pati tame epizode dalyvavau – jaučiau, kaip įsitempia kūnas. Tačiau viso skaitymo metu mane persekiojo įtarimas, kad Rosą kažkas „mulkina“, lyg vedžioja už nosies. Man pasirodė, kad vienam žmogui, eiliniam rašytojui, tekusi tokia užduotis yra per daug atsakinga, juolab, kad už viso šio reikalo stovėjo įtakingi asmenys. Tačiau, istorijos pabaigoje mano įtarimai nepasitvirtino, ir pasirodo, vienas žmogus gali būti super herojus! J

Romanas išties painus, nes Dievo buvimo įrodymo siekė skirting interesų grupuotės. Vieni norėjo absoliutaus įrodymo, kad Dievas yra, o kiti, priešingai, paneigti, jog Kūrėjo nėra, kad pasaulis atsirado per gryną atsitiktinumą. Todėl sunku buvo atsekti, kuriuo veiksmu kas ką veikia. Meistrišku pasakojimu, slaptų kodų ir simbolių paieškomis, siekiu atskleisti sensacingas tiesas Peter James knyga „Absoliutus įrodymas“ man labai priminė prieš gerą dešimtmetį skaitytą Dan Brown „Prarastą simbolį“. Todėl jeigu jums patiko ši knyga, tikrai patiks ir „Absoliutus įrodymas“ J

Jeigu reikėtų įvertinti kūrinį dešimtbalėje sistemoje, skirčiau 9. Nes 10 gali gauti tik Dievas, ar ne? J „Dievas yra tik vienas – visų tikėjimų Dievas”. Ši knyga ne tik gera dėl siužeto, puikiai išlaikytos įtampos, nuolat keliamos intrigos, gebėjimu prikaustyti skaitytoją nuo pirmo iki paskutinio puslapio, bet ir pateikta Dievo buvimo įrodymo teorija. Mano manymu, autorius yra neblogai pasikaustęs šioje srityje, nes išsakytos mintys ir atskleistos tiesos privertė mane pagalvoti ir apsvarstyti tuos dalykus, apie kuriuos niekad nebūčiau pagalvojus. Todėl netgi teologine prasme tiek tikintiesiems, tiek ne ši knyga yra vertinga perskaityti. Ji atskleidžia daug prieštaringų minčių ir teorijų, kas leidžia atsirinkti tai, kas mums priimtina ;) 

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Peter James „Absoliutus įrodymas“

Yaa Gyasi knygos „Auksinės šaknys“ apžvalga

Vasaros skaitiniams šįkart pasirinkau netinkamą knygą, nes alinantiems karščiams ji tiesiog ... netinkama! Per daug sunki. Per daug rimta... apie vergovę, kolonializmą, laisvės troškimą ir nepriklausomybę, apie žmonių likimus ir sudaužytus jų gyvenimus. Bet aš jau tokia, paėmusi knygą jos nepametu. Skaičiau ją kantriai įsitempusi, suprakaitavusi, suplukusi, nekreipdama dėmesio į vasaros atostogoms rekomenduojamas knygas.

Tai romanas, kuriame pagrindinė tema – vergija. Tai debiutinis Yaa Gyasi romanas, kurio rašymui autorė paskyrė septynerius metus. Ir tai nestebina! Nes tokios nedidelės apimties (341 psl.) kūrinyje autorė sudėjo net septynių kartų gyvenimus – nuo 18 a. antros pusės iki šių laikų, palietusius Afrikos, Didžiosios Britanijos ir Amerikos žemynus.

Knygos istorija prasideda nuo Maamės – moters, sukėlusios didelį gaisrą. Dviems jos dukroms – Efijai ir Esei – likimas iškrečia tikrą pokštą. Niekada viena kitos nemačiusios priverstinai jos kuria skirtingus gyvenimus. Taip knygoje pradedamos septynių kartų istorijos. Jos suguldytos į atskirus skyrius. Iš viso – 14, nes kiekviename jų pateikiamas abiejų moterų palikuonių likimas. Todėl knyga – tarsi apsakymų rinkinys su trumpomis žmonių gyvenimo linijomis. Juos būtų galima skaityti atskirai, jei ne knygos pradžia ir pabaiga, sujungusios tas istorijas į jas siejančias vieningą visumą. Ugnis ir vanduo – tai simboliai, kurie šiame romane buvo akcentuojami ne kartą.

Kuo labiau tolo karta, tuo sunkiau darėsi suprasti, apie kurios linijos palikuonį kalbama. Todėl labai gelbėjo knygos pradžioje pateiktas šeimos genealoginis medis. Romanas apima gana ilgą laikotarpį. Ir tai leido iš šalies pamatyti, kaip su metais klostėsi giminės likimas – kaip karta iš kartos keitėsi žmonių gyvenimo sąlygos ir aplinkybės. Tačiau man labiau patiko gilintis į ankstesnes kartas. Autorė atvirai, be pagražinimų ir nutylėjimų perteikė vergų gyvenimus: kokiomis sąlygomis jie gyveno ir ką jie dirbo, kaip kentė smurtą ir panieką, buvo engiami ir skriaudžiami, kaip troško laisvės ir artimo prisilietimo, kaip netektis tapo įprasta jų gyvenimo dalimi. Skaudu, o vietomis netgi žiauru, buvo skaityti. Todėl ir sakau, kad šis romanas ne vasaros skaitiniams...

Visumoje, tai puikus, detalus kūrinys apie vergovę. Ir po klasika man tapusios „Dėdės Tomo trobelės“ jis pasirodė toks stiprus, kad iki sielos gelmių įstrigusios istorijos atšaldė taip įkaitusį orą... Rekomenduoju! Bet su sąlyga, kad pasiliksite jį rudens ar žiemos vakarams ;)

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Yaa Gyasi „Auksinės šaknys“

Chris Carter knygos „Krucifiksas“ apžvalga

Iš namuose pūpsančio bibliotekos „lobyno“ prioriteto tvarka išsirinkau skaityti italų rašytojo trilerį, pavadinimu „Krucifiksas“. Ne šiaip sau. Jį man rekomendavo dar viena knygų mylėtoja (Galadriele Reads), be to, internete mažai atsiliepimų apie ją, todėl tai sužadino mano smalsumą.

Veiksmas prasideda nuo to, kai randama žiauriai (labai žiauriai) nužudyta mergina. Ant sprando jai ištatuiruotas dvigubas kryžius. Tai – prieš du metus mirties bausme nuteisto serijinio žudiko Krucifikso ženklas. Detektyvui Hanteriui ir jo naujajam kolegai Garsijai tenka nelengva užduotis išsiaiškinti nusikaltimo aplinkybes ir surasti žudiką, nes nusikaltimo vieta švari – jokių įkalčių. Situaciją dar labiau sujaukia antroji kraupi žmogžudystė, kurioje paliktas kryžiaus ženklas ir nusikaltimo braižas vėlgi identiški Krucifikso veiksams. Tai kaip yra iš tikrųjų? Ar Krucifiksas kažkokiu būdu sugrįžo ir tęsia savo nusikaltimus, ar jį kažkas mėgdžioja? Knygoje visa tai ir tenka išsiaiškinti geriausiems Los Andželo detektyvams.

Knygos siužetas labai stiprus. Įvykiai dėstomi taip įtemptai, veiksmas vyksta taip greitai, kad nepastebi, kaip knygą ryte ryji akimis (prie to prisideda labai sklandus, lengvai skaitomas tekstas). Nusikaltimų tyrimas ir detektyvų darbas taip įtraukė mane, kad net nepajutau, kaip iš pašalinio stebėtojo pati virtau detektyvu ir su pagrindiniais knygos herojais – Hanteriu ir Garsija – pradėjau narplioti įvykių detales. Iš arti susipažinau su pačiu tyrimo procesu. Per detektyvų tarpusavio dialogus, jų keliamas versijas ir skiriamą dėmesį net smulkiausioms, rodos, visai nelogiškoms detalėms autorius profesionaliai atskleidžia visą detektyvų darbo specifiką. Gal dėlto, kad pats Chris Carter, būdamas kriminalinės psichologijos ekspertas, apklausė ir tyrinėjo realius žmogžudžius. Visa tai jis perteikė knygoje per detektyvo Hanterio asmenį. Todėl trileryje taip pat gausu psichologinių aspektų – kaip per kūno klabą yra suprantamas žmogus. Ir tai mane labai sudomino, labiau pakėlė knygos vertę.

Patiko ir tai, kad įtemptą siužetą autorius švelnino visai nesusijusiais dialogais – kolegų tarpusavio pokalbiais apie šeimas, studijas ar buitinius dalykus. Kas leido šiek tiek atsikvėpti. Taip pat, naujų žmonių ar epizodų priešistorė. Autorius palengva darniai įkomponuoja ją į tekstą, todėl bendram pasakojimui tai netrukdo. Priešingai, suteikia aiškumo. O kalbant apie intymius dalykus (kurių, beje, nedaug tebuvo), man susidarė įspūdis, kad rašo moteris! Autorius ir šioje vietoje mane nustebino.

Nepaisant liaupsių ir pagyrų, kaip ir „Beveidėse aukose“ mane nuvylė knygos baigtis – visa įvykių atomazga. Galbūt esu per daug priekabi, gal per dideli buvo lūkesčiai, bet viso knygos skaitymo metu augantis burbulas ėmė ir subliuško... Palyginus su visu siužetu, ji man pasirodė per silpna. Bet vėlgi, čia tik mano nuomonė. Viską atperka pats veiksmas ir jo plėtojimas. Nes čia buvo visos knygos stiprioji dalis. Ji laikė mane įtraukusi beveik beveik iki paskutinio puslapio.

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Chris Carter „Krucifiksas“

Lisos Jewell knygos „Tada ji dingo“ apžvalga

Apie Lisos Jewell romaną „Tada ji dingo“ girdėjau nedaug. Kai bibliotekoje pamačiau visiškai naują, dar niekieno neskaitytą knygą, instinktyviai įsimečiau ją į krepšelį. Ir sutapimas ar ne (o juk atsitiktinumų nebūna!!!), grįžusi namo perskaičiau ką tik Jūratės knygų dienoraščio paskelbtą jos teigiamą apžvalgą. Tada supratau, metas šiai knygai dėmesį skirti ir man.

Ir nesuklydau! Knyga „Tada ji dingo“ pradangino visą buitį aplinkui. Įsitraukiau į knygos pasaulį ir iš jo išlindau tik užvertusi paskutinį jos puslapį. Epilogą rytojaus dienai palikau – „desertui“. O dabar sėdžiu ir mąstau, koks jausmas mane aplankė, kuo ypatinga knyga, kad šitaip prašėsi būti perskaityta.

Tai įtaigus romanas, kuriame veiksmas plėtojamas ANUOMET (prieš Elės dingimą) ir DABAR (po Elės dingimo). Prieš dešimt metų, išėjusi į biblioteką, paslaptingai dingsta penkiolikmetė mergaitė. Šeima, ypatingai motina, kuriai šioje knygoje skiriamas pagrindinis dėmesys, niekaip negali su tuo susitaikyti ir gyventi toliau, nes dingusios Elės kūnas nerastas. Netikėtai motinos Lauros akiratyje pasirodo mergaitė, kuri iš pažiūros labai panaši į dingusią Elę. Pamažu ji padeda užgydyti Lauros praeities žaizdas, net neįtariant, kur ši pažintis ją nuves, ką ji atskleis ir kaip pasitarnaus dingusios dukters paieškose.

Romane atsiskleidžia platus emocijų pasaulis – netektis, vidinis skausmas ir tuštuma, širdgėla, ilgesys, apatija ir pan. Nuolatinės spėlionės, klausimai ir nežinomybės jausmas. Puikiai perteiktas dukters ir sesers netekusios šeimos pasaulis – suskilęs ir palūžęs, palikęs gilius randus tolimesniame šeimos narių gyvenime. Taip pat nevisaverčio, kompleksuoto vyro požiūris, trokštančio pritapti ir būti normaliu žmogumi. Ir nepateisintų lūkesčių, meilės stygiaus jaučiančios moters vaizduotė, kuri privedė ją prie aiškiu protu nesuvokiamos beprotybės.

Šioje emociškai sunkioje istorijoje buvo meistriškai išlaikyta įtampa. Nors ir ganėtinai greitai supratau, kas yra susijęs su Elės dingimu, tačiau, kaip ir kur ji dingo, ilgą laiką aišku nebuvo. O pabaiga išvis nustebino! Nors, tiesą sakant, apie knygos baigtį nebuvo laiko nė pasvarstyti. Dėmesys nuolat buvo prikaustytas einamiesiems įvykiams ir detalėms. Buvo smalsu sužinoti, kas gi vyks toliau, kuria linkme viskas pasisuks, todėl kaip alkanas vaikas skubėjau versti lapus.

Iš dalies, tai keistas romanas, nes keliose vietose įvykiai ir epizodai man pasirodė neįtikinami, tačiau autorė taip darniai sudėliojo visas detales, kad jomis nepatikėti negali. Mane užbūrė siužetas, įtampa, jausmų pasaulis... tikiuosi savo įspūdžiais, perskaičius knygą, užbūriau ir jus.

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Lisa Jewell „Tada ji dingo“

Clare Swatman knygos „Mamos paslaptis“ apžvalga

Šią knygą pasirinkau todėl, kad Facebook grupėje Knygų santraukos, aprašymai, apžvalgos ir visa kita, kas susiję su knyga su keliomis jos narėmis pasirinkome Sofoklio leidyklos išleistą Clare Swatman kūrinį bendram aptarimui. Perskaičiau ją labai greitai, nes knygos tema, jos herojai ir sukurta įtampa puslapis po puslapio mane įtraukė.

Tai, sakyčiau, psichologinis romanas, kuriame gvildenama vieno žmogaus, suaugusios moters, egzistencijos ir tapatybės klausimas. Džordžė, norėdama išvykti į kelionę, mamos palėpėje ieško savo gimimo liudijimo. Tačiau, jo neranda. Rodos, nieko čia keisto. Džordžė ne juokais sunerimsta, kai bibliotekos archyvuose neranda savo gimimo fakto ir sužino apie tuometinį baisų įvykį – ligoninėje ką tik gimusio vaiko pagrobimą. Tai sutapimas? Kažin... Džordžė karštligiškai ieško atsakymų į vis daugiau iškylančių klausimų, kol galų gale išsiaiškina ir atskleidžia visas su jos gimimu susijusias detales.

Knyga tikrai intriguojanti. Tačiau mane nustebino, kad mamos paslaptis buvo atskleista ganėtinai greitai. Rodos, jokios įtampos, spėlionių jau nebebus. Tačiau vėlesniuose skyriuose į šeimos dramą buvo pažiūrėta kitų žmonių akimis – Džordžės, jos mamos Dženos ir Kimberlės (o kas ji tokia?). Tai labai pritiko šiai istorijai, nes ši gyvenimiška situacija buvo pavaizduota ir kitu kampu. Kitaip tariant, į ją pažiūrėta ne tik nuskriausto, vaikystę praradusio vaiko žvilgsniu, bet ir prieš trisdešimt septynerius metus išgyvenusių šią dramą moterų akimis. Ir visa tai puikiai sudėliojo visus taškus ant „i“. Neleido susidaryti vienašališkos nuomonės, nuteisti ar pateisinti vieną ar kitą knygos herojų.

Knygos siužetas išties jautrus. Paliestos labai svarbios gyvenimo sferos – šeima, sielvartas, žmogaus egzistencija, santykiai, ir, svarbiausia, melo pasaulis. Ilgametis melas su visais jo padariniais. Tik ar jie ištaisomi? Juk laiko atgal neatsuksi. Ar galima apsimesti, kad nieko neįvyko, ir gyventi toliau? Žinoti, kad visą gyvenimą (na, bent jau trisdešimt septynerius metus) buvau aš ir dabar nebesu aš. Tai kas aš esu? Visi šie egzistenciniai klausimai ir nuvedė Džordžę į savasties paieškas, prieš kelis dešimtmečius sugriovusias ne vieno žmogaus gyvenimą, tikintis dabartyje viską ištaisyti ir grąžinti į vietas.

Tai išties gyvenimiška istorija. Ji tikra. Nepaisant to, kad ji parašyta, bet ji gyva. Ji vyksta gyvenime, galbūt kažkur kaimyno bute ar kitame pasaulio krašte. Nes ji reali. Ir tas žinojimas, to gyvumo ir tikrumo pajautimas šioje istorijoje šiek tiek baugina. Priverčia į situaciją žiūrėti atsargiai – įvertinti knygos herojus, jų poelgius, pažvelgti į juos iš šalies. Todėl tai suteikia mums progą pasvarstyti, kodėl buvo pasielgta taip, o ne kitaip, kas sąlygojo tokį pasirinkimą, ko galima iš šios istorijos pasimokyti ir kaip pritaikyti/nepritaikyti viso to savo gyvenimo aplinkoje.

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Clare Swatman „Mamos paslaptis“

Anetos Anra knygos „Niki. Dvigubas portretas“ apžvalga

Po beveik prieš savaitę vykusio Anetos Anra knygos „Niki. Dvigubas portretas“ pristatymo Vilniuje kokteilių bare „Salionas“, norėjau kuo greičiau atsiversti ir perskaityti visų taip išgirtą ir spaudoje išliaupsintą romaną, bet .... man nepavyko. Ir ne dėl to, kad nebuvo laiko ar galimybių, tiesiog ... negalėjau. Negalėjau skubėti. Ir nenorėjau. Nuo pirmojo sakinio aš mėgavausi kiekvienu žodžiu, stilinga kalba, ritmu, meno pasaulio persmelktu knygos dvelksmu, nuo jos sklindančiu intelektualumu ir stilingumu.

Knygoje persipina dviejų tą pačią dieną gimusių, tačiau pusę amžiaus jas skiriančių moterų gyvenimai. Knygos autorė Aneta Anra, pradėjusi domėtis menininkės Niki de Saint Phalle kūryba ir jos autobiografija, pastebėjo daug jas siejančių panašumų. Todėl įterpdama daug autobiografinių detalių iš savo ir Niki gyvenimų, autorė sukonstravo mozaiką – Niki ir Malenos (Malena – knygos autorės „slėptuvė“) autobiografijų kompiliaciją ir pateikė ją kaip grožinės literatūros kūrinį. Todėl knyga įgavo „galbūt romano“ vardą, nes tai – ne vien dokumentika ir memuarai. Viskas joje perteikta labai kūrybiškai. Knygoje daug intertekstų. Jie darniai sudėti ir supinti. Skaitydamas knygą, net nepajauti, kaip iš vienos linijos nuklysti į kitą, kaip peršoki vieną laikmetį ir vėl grįžti, kaip sluoksnis po sluoksnio atsiveria autentiški meno, kultūros pasauliai, kaip atsiskleidžia net intymiausios Niki ir Malenos gyvenimo detalės.

Nepaisant to, kad romane dominuoja melancholija, liūdesys, amžina egzistencija ir žmogiška vienatvė, knygoje jaučiasi šviesumas ir jaukumas. Tai ganėtinai šviesi knyga. Joje kalbama švelniai ir pozityviai. Vietomis netgi yra komizmo ir liūdesio persmelktų komiškų epizodų. Paradoksalu, pati autorė ne kartą knygoje akcentuoja, kad netiki astrologija, tačiau romane astrologiniai įvykiai turi svarbų pagrindą. Knygoje daug sąsajų ir palyginimų, sutapimų – kas kada gimė, susitiko, mirė ir pan.

Šiame kūrinyje išties jaučiasi tvirtas Malenos ir Niki ryšys. Vietomis moterys net susitapatina. Autorė rašo: „kur prasidedu aš ir baigiesi tu, Niki?“. Aneta Anra rašo atvirai, atskleidžia daug savo ir Niki autobiografinių detalių, nebijo apsinuoginti prieš skaitytoją. Rašo elegantiškai, grakščiai. Tai labai intelektualus, brandus kūrinys. Jaučiasi autorės meninis išprusimas, nes romane minima daug žymių menininkų ir jų kūrinių, lankytinų vietų. Jie tarsi nepastebimai įliejami į tekstą, kaip ir trauminės patirtys, motinystė, tėvystė, santykiai su jais, moters seksualumas ir meilė, bendrystės sąsajos. Viskas puikiai sudėta į vientisą kalbą. Romanas parašytas jausmingai, jame daug meninės tiesos. Knyga labai plati ir gili. Tai Malenos kelio knyga. Juo eiti norisi palengva. Kaip Aneta Anra rašydama šį kūrinį suartėjo su Niki, taip ir aš, skaitydama, rodos, susiliejau su Malena. Ir nors nesu meno žmogus, išgyvenau ne vieną patirtį su knygos herojėmis, sužinojau daug, tikrai labai daug detalių iš meno konteksto, praplėčiau ir papildžiau savo literatūrinį akiratį dar vienu turiningu, prasmingu ir savitu „galbūt romanu“.

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Aneta Anra „Niki. Dvigubas portretas“

Kūrybinis darbas: Viena diena žmogaus akimis, kuris atgimė šiam pasauly

Filipas Bošė, žymus prancūzų geografas ir kartografas, 1978-ųjų metų ankstyvą pavasario rytą sėdėjo savo trobelės terasoje ir mėgavosi tyla. Tiesioginius saulės spindulius užstojo gausiais rausvais žiedais aptekusi obelis, ant mažo apvalaus stalelio šalia nežymiai nudegusios žvakės garavo ką tik paruošta kava su mažu gabalėliu šokolado, kurį pastaruoju metu nevalgus Filipas pripažino esant vieninteliu savo maistu. Užsidėjęs akinius ir įsipilęs kavos, senolis pasiėmė į rankas rytinį oficiozą, atsivertė pirmąjį jo puslapį ir neteko amo. Teksto antraštė skelbė Prancūzijos vyriausybės neigiamą požiūrį į Pilipo Bošė pripažinimą pirmuoju prancūzų kartografu, žemėlapiuose pradėjusiu brėžti kontūrines linijas. Būdamas stambaus stoto, bet prastos sveikatos, senolis pajuto stiprų skausmą krūtinės srityje, griebėsi už smarkiai plakančios širdies ir, pritemus sąmonei, paniro į tamsą...

Pabudo Filipas su didžia energija. Sėdėjo tame pačiame krėsle prie apvalaus staliuko, nosis tebebuvo pabalnota masyviais, nuolat smunkančiais akiniais, šalia ataušusios kavos puodelio tebegulėjo šokolado gabalėlis, žvakė jau seniai nudegusi, tačiau rankose laikytas popierinis leidinys buvo virtęs į keistą abstrakciją – planšetę, kurios ekrane švietė oficioze skelbtas ir didį išgąstį senoliui sukėlęs vyriausybės pranešimas.

Pats nė nežinodamas, sėdėjo Filipas po 240 metų ant Vilniaus centre esančio Tauro kalno. Matyt, dėl stipraus šviesos spindulių lūžimo, jam prieš akis pasirodė plento miražas. Lėtai ir sunkiai į kalną juo rabždinosi ūsuotas padaras – link halės turgaus judantis troleibusas, kurio viršuje blyksintys laidai savotiškai panašėjo į aureolę. Visai čia pat švariai nušienautoje pievoje grupelė žmonių žaidė dažasvydį, maža mergaitė vedžiojo pekinų veislės šuniuką ir vadino Šreko vardu, jauna mama su meile stebėjo smėlio dėžėje žaidžiantį dar visai mažą vaikutį, ant suolo sėdintis liesas, spuogais nusėtu veidu jaunuolis įnikęs į žurnalą žinias gilino straipsnyje apie atogrąžų žuvis – barakudas, o iš namų išspirtas pusamžis vyras, turintis ilgametę priklausomybę nuo alkoholio, lėtai vaikštinėjo taku, kvėpavo grynu oru, stengėsi patirti buvimo čia ir dabar jausmą su motyvacija žmoniškėti, nes šeimai ir aplinkiniams jau seniai jis buvo tapęs kaip dagys po uodega.

Sėdėjo Filipas ir su pasimėgavimu gėrė į save jo sąmonei naujus vaizdus. Jis jautėsi tarsi pasakoje ar ateities sapne, kurio herojai – jo lakios vaizduotės padariniai. Jis nei akimirką nebūtų galėjęs pagalvoti, kad veikiant atitinkamiems fizikos dėsniams, jis pats atsidūrė ateityje – policininko, kuris išdygo lyg iš po žemių tiesiai Filipui prieš nosį – dabartyje. Senolis bengė savo mintis, nes antrankiais ir ginklu mosikuodamas tvarkos sergėtojas ne juokais išgąsdino ir privertė jo silpną širdį plakti tankiau ir stipriau, įkvėpti oro darėsi vis sunkiau, išblyškus odai ir staiga išmušus šaltam prakaitui, Filipas vėl paniro į tamsius laikus...

(autorius: Renata Vagonienė)

Nicholas Sparks knygos „Artima siela“ apžvalga

Norėdama atsipūsti nuo intensyvaus mokymosi įskaitai ir pailsėti nuo „priverstinės“ literatūros, į rankas paėmiau Nicholas Sparks romaną „Artima siela“. Prieš keletą metų esu skaičiusi šio autoriaus knygą „Brangusis Džonai“. Ji man patiko, buvo lengvai skaitoma meilės istorija, todėl to paties tikėjausi ir čia.

Išties, „Artima siela“ yra meilės istorija. Po šešerių metų draugystės santykių krizę išgyvenanti Houpė ir į susitikimą su niekad nematytu tėvu atvykęs Tru netikėtai susitinka paplūdimyje. Jų pažintis, praėjus vos parai, pavirsta į tikrą meilę. Nespėjus įpusėti knygos, rodos, jau viskas, kas būdinga įprastiems meilės romanams, buvo pasakyta. Nenumaniau, kuo autorius sudomins toliau. Bet jis mane nustebino antra knygos dalimi, kurioje įvyko lūžis, išgelbėjęs visą istoriją. Todėl negaliu teigti, kad tai banalus ir nuspėjamas meilės romanas. Jame perteikiama ne tik meilė, bet ir „perbėgama“ per visą įsimylėjėlių gyvenimą. Taip pat labai aiškiai atskleidžiami pasirinkimo ir skausmo aspektai. Autorius taip jautriai perteikė Tru kančią ir Houpės pasirinkimo netikėtumą, kad vos nepravirkau. Įsijaučiau į jų vaidmenis ir klausiau savęs, kaip būčiau jų vietoje pasielgusi aš, prisipažinsiu, netgi vieną iš jų teisiau... Įdomu tai, kad išskirtinį dėmesį autorius skyrė pagrindiniams knygos veikėjams – Houpei ir Tru, visus kitus palikdamas antrame plane – kaip nereikšmingus ir menko vaidmens.

Knygos pavadinimas puikiai įprasmino ir perteikė knygos idėją, jos esmę. Istorija išgalvota, bet pasirinkus pašto dėžutės simboliką, norėta parodyti, kaip likimas ir visata viską sudėlioja į vietas. Juk du žmonės, pamilę vienas kitą, buvo išskirti daugelį metų, tačiau rado būdą, kaip vėl susitikti.

Nepasakyčiau, kad esu meilės romanų mėgėja, bet retkarčiais norisi ir tokių skaitinių. Šiam išskirtiniam atvejui jaučiuosi pasirinkusi tinkamą žanrą ir knygą. O kaip dėl kitų Nicholas Sparks kūrinių? Nežinau... šiuo klausimu daug patirties neturiu. Todėl norėčiau išgirsti nuomones jūsų visų?

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Nicholas Sparks „Artima siela“

Kūrybinis darbas: Rekso ir Pilypo istorija

Gūdi rudens naktis... Tamsūs juodi debesys aptraukė dangų, prapliupo smarkus lietus, o stiprėjantis vėjas lenkė medžius, plėšdamas nuo jų šakas, vartė puodus ir stiklainius, paliktus lauko virtuvėlėje, ir jau buvo beplėšęs nesandariai užsklęstus kiemo vartus, kai, pasigirdus šaižiam garsui ir baltai nušvitus padangei, tą pačią akimirką į Pylipą, arogantišką, pasipūtusį ir viskuo aprūpintą vaikį, ramiai sau parpiantį šiltoje, minkšto patalo lovoje, ir iš kažkur atklydusį ir Pylipo šeimos kieme užsilikusį, tačiau niekieno nemylimą ir neprižiūrimą šunį Reksą, būdraujantį po seniai nenaudojamo arklinio vežimo ratais, trenkė stiprus žaibas.

Pilypas ir Reksas nubudo vienu metu. Staiga stryktelėjo iš savo šiltų guolių, apsičiupinėjo, apsidairė, ir keistas jausmas aplankė abu. „Kažką susapnavau“ – pamąstė juodu ir nieko neįtarę toliau nugrimzdo į nakties miegus.

Išaušus ankstyvam rytui, tiek Pilypas, tiek šunelis Reksas pasijuto keistai. Kaip ir naktį, jie staigiai pašoko iš savo patalų, apsičiupinėjo, apsidairė ir su didžiuliu siaubu suriko: „O, Dieve! Kas aš?! Kas man negerai?!“ – Reksas šaukė balsu Pilypo lovoje, o Pilypas Rekso guolyje, negalėdamas ištarti nei žodžio. Nespėjęs atsitokėti, Reksas Pilypo kūne užuodė stiprėjantį kavos aromatą, kai čia pat su puodeliu rankoje į kambarį įžengė Pilypo tėvas. „Paskubėk sūnau“ – paragino tėvas. „Krepšinio varžybos po valandos, o kad laiku pasiektume krepšinio aikštelę, važiuosime su mano Ferrari“ – puikybe ir išdidumu savo sūnui nenusilenkiantis tėvas griežtai pasakė sūnui ir išeidamas uždarė kambario duris. Reksas, būdamas užguitas, nemylimas ir visų pamirštas šunelis, tačiau išlaikęs begalinę toleranciją visiems žmonėms, iš baimės, o gal iš įpročio, nepratarė nei žodžio, tik nutipeno prie lango, pro kurį po vežimo ratais tarsi pelę po šluota pamatė tupintį susigūžusį Pilypą ir iškart suprato jį esant jo paties kailyje...

Pilypas iš prigimties drąsus ir guvus, dabar baikščiai tupėjo po vežimu, nerimastingai dairydamasis į šalis. Iš greta esančio daržo sklindantis supūvusių braškių dvokas nė iš tolo nepriminė afrodiziakų aromato ir visiškai nežadino aistros, kurią jautė kaimyno podukrai Lijanai. Akimirką Pilypą aplankė baimės ir pykčio jausmas, pereinantis į vidinį maištą, kai, instinktyviai pakėlęs akis į savo kambario langus, ir pamatęs ilgesingai žvelgiantį Reksą savo kūne, iškart suprato nakties transformacijas.

Ir netikėtai, savo paties nuostabai Pilypą aplankė begalinė meilė Reksui! Jis pajautė neapsakomą bendrystės, pilnatvės, pagarbos šuniui kaip gyvūnui, kaip draugui jausmą, suprato, kad skirtingos gyvenimo sąlygos, gaunama meilė ir rūpestis jais paskatino Dievą imtis drastiškų veiksmų, kad suartintų šias iš pažiūros skirtingas, tačiau labai artimas sielas.

Nespėjo Pilypas suloti Reksui, o Reksas sušukti Pilypui, kai netikėtai išniręs iš po medžių viršūnių ir milžinišku greičiu skrisdamas lėktuvas, pradėjo kristi, ir kliudydamas ant kalno ramiai sau šimtmečius stovinčią koplyčią, trenkėsi į žemę. Nuaidėjus galingam triukšmui, Pilypas su Reksu stebuklingai sugrįžo į savo kūnus. Žmonės skubėjo į nelaimės vietą, o Reksas su Pilypu skubėjo į vienas kito glėbį. Padėkoję Dievui už neįkainojamą nakties įvykį, drauge jie nuskubėjo gelbėti incidento, kuris išgelbėjo juos.

(autorius: Renata Vagonienė)

Naglio Bieranco knygos „Ateities žmogaus fenomenas: kaip neknisti sau proto ir džiaugtis gyvenimu“ apžvalga

Naglio Bieranco knygos pristatymo metu, vykusio prieš keletą dienų Vagos knygyne Oze, buvo išreikšta mintis, jog būtų įdomu sužinoti, kokį įspūdį apie Naglį susidarė žmogus, perskaitęs jo knygą, bet prieš tai visiškai nepažinęs autoriaus kaip veikėjo socialiniuose tinkluose. Tai štai, toks žmogus esu aš, ir štai mano pastebėjimai apie Naglį ir jo neseniai pasirodžiusią knygą viešumoje.

Visų pirma, mane sudomino knygos viršelis. Intensyvi rožinė spalva ne tik atkreipia dėmesį, traukia akį, bet ir intriguoja... mat knygos autorius ir viršelio veidas yra vyras! Be to, pasukinėjus knygą palei šviesą, nuo jos atsispindi šypsenėlės🙂🙃🙂 Ir visos jos yra pozityvios🙂 Visa tai traukia, žadina smalsumą, todėl nevalingai norisi ją paimti į rankas ir sužinoti, kuo gi nustebins jos vidus.

Knyga yra suskirstyta pagal temas į atskirus trumpus skyrius – potemes. Jie nėra vienas su kitu susiję, todėl nėra reikalo skaityti visos knygos nuosekliai. Galima skaityti temomis, tai patogu. O jei domina atskira potemė ar kyla konkretus klausimas, gali atsiversti turinyje nurodytą puslapį ir pasigilinti į tai, kas tuo metu aktualu.

Man labai patiko knygos turinio pateikimo būdas. Iš pradžių kalba pats autorius Naglis Bierancas. Jis atvirai pasakoja apie save, savo gyvenimą, patyrimus ir mintis bei pamąstymus tam tikra tema. Po jo pasisakymo, pateikiamos psichologo Tomo Lagūnavičiaus mintys, komentarai ir patarimai. Tai tikrai labai sveikintinas dalykas, nes žmogaus elgseną ir mąstymą, kuri buvo atskleista per Naglio asmenybę, pakomentuoja specialistas – ne tik pritaria ar paneigia, bet ir pasiūlo alternatyvius būdus ir sprendimus, nurodo gaires ir žingsnius ar galimus elgesio variantus. Pati knygos idėja – atskleisti Naglio asmenybę per psichologinę prizmę – pakelia jos vertę ir suteikia didesnį pasitikėjimo ja jausmą. O tai labai svarbu, nes knyga skirta jaunimui. Žinant tai, kad jų amžius yra jautriausias, o Naglis Bierancas (kaip vėliau sužinojau iš jo profilio Instagrame) yra jų pavyzdinė, sektina asmenybė, pasirinktas tikrai puikus, sakyčiau, adekvatus formatas. Šioje knygoje didžiausias dėmesys kreipiamas į laisvo, įvairialypio žmogaus patirtį, į jo gyvenimo būdą, siekiant parodyti galimus gyvenimo variantus: įvairius kelius ir būdus, kuriuos žmonės, ypatingai jaunimas, gali rinktis ir elgtis taip, kaip nori. Svarbiausia, kad čia nėra jokio moralo. Tik pavyzdys, kaip atsitiko Nagliui, ir kaip jis elgėsi atitinkamose situacijose. Netgi ne vienoje vietoje Naglis kartoja, „nežinau, ar čia gerai, ar blogai“. Tačiau vėliau pateikiami specialisto psichologo samprotavimai ir patarimai viską sudėlioja į vietas.

Nors autorius pats rašo, kad motyvacinių knygų neskaito, tačiau galiu drąsiai teigti, kad tai motyvacinė knyga! 😄Paradoksalu☺️ Tai puikus asmeninės saviugdos ir savipagalbos gidas jaunimui. Pateiktas lengva, žaisminga, aiškiai suprantama forma. Knygoje galima rasti begalę įvairių situacijų ir jų sprendimo būdų. Panašiai, kaip Ingos Juodkūnės romane „Rytoj vėl patekės saulė“, kai per pagrindinės knygos herojės Paulos asmenybę aptariamos įvairios sritys, įvairios situacijos iš įvairių pusių ir siūlomi sprendimai ir išeities keliai. Taip ir šioje knygoje parodoma, kad esame įvairiapusiai, esame daugialypės asmenybės ir mus ištinka įvairios situacijos. Todėl neturime užgniaužti ir slopinti savojo „aš“, priešingai, turime atskleisti ir realizuoti kiekvieną savo „aš“ pusę.

Noriu pažymėti, kad knygoje daaaug keiksmažodžių😬🤭 Knygos pristatymo metu buvo pasakyta, kad sudėtingiausia buvo „dorotis“ su keiksmažodžiais, nes jų Naglio žodyne apstu. Kadangi jie yra autoriaus išsireiškimo forma ir neatsiejama jo asmenybės dalis, buvo nuspręsta juos palikti ir į keiksmažodžius įdėti žvaigždutes. Mane, atvirai tariant, tai trikdė ir trukdė skaitymui. Manau, kad Naglio mintys būtų nepriekaištingai skambėjusios ir be jų, bet... jei tai yra žmogaus išsireiškimo forma, tebūnie! Aš jį priimu tokį, koks jis yra😉

Nežinau, koks Naglis yra Instagrame ir realiame gyvenime, bet knygoje man jis pasirodė labai atviras, nuoširdus, laisvas ir atsipalaidavęs žmogus. Jis griauna visas nusistovėjusias normas, ir netgi biologinius ritmus! Todėl savo pavyzdžiu drąsina jaunimą nebijoti būti savimi: atskleisti save ir realizuoti savo tikslus. Skaitydama šią knygą, aš supratau, kad Naglis gyvena šioje akimirkoje, jam neįdomu, kad buvo anksčiau, nes tai jau praeitis, jam įdomu tik tai, kas yra dabar, daro tai, ką nori ir jaučia, kad jam tinka ir patinka, žengia koja kojon su technologijom ir gyvenimo permainom, o į gyvenimą žvelgia tik pozityviai.

Jeigu būčiau mama, norėčiau, kad mano vaikas perskaitytų Naglio Bieranco knygą pirmiau, nei pradėtų jį „sekti“ socialiniuose tinkluose. Nesigailiu, kad perskaičiau šią knygą ir aš. Joje yra tikrai daug gerų minčių, pasiūlymų ir patarimų. Gal ne viskas man priimtina, bet nėra būtina viską "sugerti" į save ir pripažinti tai tiesa. Galime tiesiog pasiimti tai, kas mums tinka. Svarbiausia, kad esame laisvi pasirinkimų ir galimybių. Tereikia mums tą suvokti ir priimti. Neteisti kitų. Būti savimi. Turėti viskam noro. Į pasaulį žiūrėti plačiau. Gyventi čia ir dabar. Nusiteikti pozityviai. Didžiausią dėmesį kreipti į save, nes „viskas yra dėl manęs, dėl mano paties gerovės ir noro jaustis gerai“. Naglio Bieranco knyga mane nustebino. Arba atvirkščiai, nustebino pažintis su Nagliu Bierancu Instagrame. Požiūris priklauso nuo to, kada jį pirmiau pažinai...😉

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Naglis Bierancas „Ateities žmogaus fenomenas: kaip neknisti sau proto ir džiaugtis gyvenimu“

Julian Barnes knygos „Vienintelė istorija“ apžvalga

Mano rankose – ką tik įveikta knyga „Vienintelė istorija“. Įveikta todėl, kad Julian Barnes kūryba (bent jau šis kūrinys) man pasirodė ne tiek sudėtinga, kiek kitokia, išskirtinė, skaitoma lėtai ir palengva. Tai prisiminimų knyga, pasakojanti apie jauno vyro meilę kone dvigubai už jį vyresnei moteriai.

Pirmoje knygos dalyje autorius pristato 19-čio Polo ir 48-tės Siuzanos gražią meilės istoriją, pasakojamą Polo lūpomis – jo atsidavimą ir pasiaukojimą, nesijaučiant ko nors netekus, jo aistrą ir trauką vyresnei moteriai, požiūrį į gyvenimą pro „rožinius akinius“, kai niekas aplinkui tampa nebesvarbu ir neturi reikšmės: nei amžiaus skirtumas, nei pinigai, nei aplinkinių nepritarimas. Jo besąlyginį tikėjimą ir pasitikėjimą Siuzana, meile ir tiesa. Antroje dalyje aprašomas meilės atoslūgis. Pradeda blėsti meilė, šaltėja santykiai, Polas pavargsta nuo apsimetinėjimo, kad viskas gerai, ir tiesos vengimo. Vienu metu pradeda jausti užuojautą ir priešiškumą Siuzanai, kai joje nebelieka to jukumo, švelnumo ir patiklumo – viso to, kas buvo būdinga moteriai, kurią jis buvo pamilęs. Jo meilė baigėsi, liko tik gailestis ir pyktis, nukreiptas į tai, kas pražudė Siuzaną ir jų meilę. Trečioje dalyje vyksta pasakojimas po daugelio metų – iš šono, ne Polo lūpomis. Tarsi savo meilės istorijos vertinimas – ką jis suprato, sužinojo, ką atrado ir iš ko pasimokė. Polo patirtis suformavo jį kaip asmenybę su kieta širdimi. Siuzana paliko pėdsaką jo gyvenime, „nes visa, ką esi išgyvenęs, neišdildomai pasilieka tavyje ir niekur nedingsta“ – sako knygos autorius. Tačiau Polas nesigailėjo nieko, kas įvyko ir kaip susiklostė jo gyvenimas. Jis netgi didžiavosi savo pasirinkimo (t.y. meile vyresnei moteriai) išskirtinumu.

Ar man patiko ši knyga? Sakyčiau, TAIP. Nepaisant to, kad meilės istorija tarp skirtingo amžiaus žmonių šiais laikais nieko jau nestebina, mane sužavėjo jos pateikimo būdas. Autorius pasakoja savo prisiminimus ir kreipiasi į skaitytojus. Jis skundžiasi savo atmintimi, nes knygoje ne kartą kartojamos frazės „neprisimenu“, „gerai neprisimenu“, „kiek atsimenu“, „kiek pamenu“, „prisimenu tik“ ir pan. Jam nereikšmingos atrodo detalės (nieko stebėtino, juk pasakotojas vyras!). Autoriui svarbu buvo išsaugoti ir atpasakoti teisingus, o ne tikslius prisiminimus. Jis norėjo atkurti Siuzanos paveikslą tokį, koks jis buvo tada, kai jie pradėjo draugauti.

Man patiko šioje knygoje pateiktas požiūris į meilę. Konkrečiau, teiginys, kad „visi žmonės turi meilės istoriją. Net jeigu nieko iš to neišeina, net jeigu meilė užgęsta ar lieka neatsakyta, tai nereiškia, kad jos nebuvo. Ir ta istorija yra vienintelė gyvenime“. Man taip pat patiko ne kartą autoriaus knygoje kartojamas filosofinis pasvarstymas: „drąsa tai ar bailumas? Ar tiesiog neišvengiamybė“? Tam tikrose situacijose tai priverčia tave susimąstyti ir paliekama vietos nuspręsti pačiam.

Šiame romane, kiek mažiau, bet atkreipiamas dėmesys į fizinį bei žodinį smurtą, alkoholizmą, bet plačiau ta tema neplėtojama. Todėl man netgi norėtųsi, kad istorija būtų papasakota ir iš Siuzanos, moters, pusės, kaip tai buvo meistriškai padaryta Lauren Groff romane „Moiros ir furijos“. Siuzana šioje vietoje, manau, vaidino gana svarbų vaidmenį, ir būtų galima parašyti atskirą knygą ar bent jau išplėtoti naują liniją jos akimis.

Knyga nėra iš lengvųjų, bet priverčia daug ką apmąstyti. Ji – mano rekomenduotinų knygų sąraše!

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Julian Barnes „Vienintelė istorija“

Živilės Galdikienės knygos „Laiškai, kurių tu niekada negausi“ apžvalga

Šios knygos skaityti planuose nebuvo. Bet ją man tiesiai į rankas padavė mama ir sako: „perskaityk, dukrele, gera lietuviška, tikrai labai gera knyga“. Panašiai kaip ir knygos herojei Paulai atsiuntė dienoraštį mama J Knyga nedidelės apimties, vos 190 psl., todėl „susiskaitė“ per porą vakarų.

Knygoje pateikiami dviejų kartų keturių moterų gyvenimai, persipinę vienos šeimos istorija. Joje pasakojama dvidešimto amžiaus pradžios dviejų seserų – Katrinos ir Agotos – ir šių laikų viena kitos nepažįstančių – Paulos ir Saulės – gyvenimo peripetijos ir vingiai. Persileidimus išgyvenančiai Paulai į rankas papuola jos prosenelės Katrinos dienoraštis, atskleidžiantis senolės praeitį. Dėl sunkių gyvenimo sąlygų vos penkiolikos ji buvo išsiųsta dirbti pas ponus. Neilgai trukus naiviai tikėdamasi geresnio gyvenimo namus paliko ir jos sesuo Agota, kuriai likimas išbandymų nepagailėjo. Nutrūkus ryšiams, Katrina nieko daugiau apie seserį negirdėjo. Apie ją atskleidžia antroji knygos dalis ir su ja susijusi Saulė. Po šimto metų, 2013 metų pavasarį, atsitiktinai parke susitikusios jaunos moterys išsiaiškina trūkstamas detales ir jas bendrai siejančią šimtametę praeitį.

Siužetas sugalvotas gana įdomiai. Nebuvo nuobodus dėl istorijų kaitaliojimo laike. Man patiko skaityti šių dienų įvykius ir tuo pačiu nusikelti į praeitį, nes prisiminimų ir pasakojimų iš praeities čia apstu. Smalsumą kėlė senolės Katrinos dienoraštis, kuriame puikiai perteikta senovinė mąstysena ir kalba. Pačios autorės kalbėsena ir rašymo stilius yra gana laisvas, jame dominuoja kasdienė šiuolaikinė „buitinė“ kalba, kuri kaip knygai, man, deja, pasirodė nelabai tinkama. Pradžioje labai nustebino daugybė vaizdingų posakių ir palyginimų, įdomių pasakymų, frazių ar išsireiškimų. Iš pradžių man patiko ir kėlė įspūdį, vėliau šiek tiek vargino, norėjosi mažiau. Romanas išsiskiria ir tuo, kad buvo parašytas remiantis tikromis žmonių istorijomis ir jame yra nemažai realių įvykių nuotrupų. Nors jis pasakoja nelengvus gyvenimiškus dalykus, tačiau skaitėsi sklandžiai, greitai ir lengvai.

Knyga artimiau paliečia moteris, negalinčias susilaukti vaikų. Savo kūrinyje autorė įpynė dalį savo istorijos, susijusios su dar negimusio vaiko praradimu. Atvirai pateikė moters ir vyro santykius tokiu sunkiu momentu. Tiesiogiai be nutylėjimų aprašė mūsų senelių ir prosenelių gyvenimo laikus, puikiai nupiešė tuometinį ir šiuolaikinį šeimų gyvenimo vaizdą. Netgi iškyla šiek tiek istorinių detalių, nes pasakojimuose apie Katriną ir Agotą minimas pirmojo pasaulinio karo laikotarpis, veiksmas vyksta jo kontekste. Knyga tokia maža, o apima tiek daug! Paliečia tiek daug temų ir užmojis toks platus, kad perskaičius knygą reikia dar laiko sudėlioti viską į „stalčiukus”.

Ilgą laiką buvau nusiteikusi prieš lietuvių autorių kūrybą. Bet turiu padėkoti mamai ir Živilei Galdikienei, kad pralaužė ledus J Ši knyga visiškai pakeitė mano neigiamą požiūrį į lietuvių autorių kūrybą, nes įrodė, kad ji gali būti ir yra tikrai vertinga. Ne tik senieji rašytojai, bet ir naujokai šioje srityje yra kūrybingi, perspektyvūs ir turiningi žmonės. Jie turi daug ką pasakyti, tereikia mums išgirsti ir juos priimti.

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Živilė Galdikienė „Laiškai, kurių tu niekada negausi“

Kūrybinis darbas: Moneta pliaže

Aš esu keliauninkė dviejų centų vertės moneta. Tokia jau mano dalia, kad tenka nuolat keisti savo gyvenamąją vietą: iš vienos piniginės į kitą, iš vienų rankų į kitas, iš vieno pinigų maišo į kitą, ir taip visada ratu. Žinoma, toks gyvenimo būdas labai įgrysta, nes nespėju adaptuotis prie vienų sąlygų, kai atsiveria vartai kitoms, ir taip žingsnelis po žingsnelio tarsi akmenuotos upės slenksčiais aš nepailstamai keliauju savo gyvenimo keliu... kol vieną rytą, įspindus skaisčiai saulei, po Baltijos jūros pakrante praūžusio dulkių sūkurio, aš atsidūriau pliaže.

Gulėjau numesta ar pamesta ant vėjo supustytos smėlio kopos, iš kažkur sklido švelnus tilindžiuojančio varpelio garsas, šalia manęs gulėjo pusiau prakąstas ragaišio gabalas, kiek tolėliau iš po smėlio kyšojo vąšeliu nertos beždžionės galva su viena dobilo formos akimi, o virš galvos ratus suko baltasis gandras. Nuo pliažo pakraštyje esančių griuvėsių, menančių kadais čia buvusią nemenką tribūną, link manęs artėjo skarmalais apsikarstęs luošas žmogus. Jis įsiręžęs viena ranka tempė paskui save surūdijusį vamzdį, o kitoje po pažastimi buvo pasikišęs knygą „Metafizikos pagrindai“. Drįsau susidaryti įspūdį tą žmogų esant eruditą – apsišvietusį ir mokytą žmogų, kurį kadais aplankė apreiškimas parašyti tokį neįkainojamos vertės kūrinį, tačiau ištikus nuopuoliui, pavirtusį į vargšą raišą, iš pažiūros ramaus būdo ir geros sąžinės elgetą, pajūrio smėlyje kantriai ieškantį ir besitikintį rasti aukso monetą.

Ir ačiū Dievui jis rado mane! Didingai pakėlė prieš saulę, pavartė, patrynė suskirdusiais pirštais, ir, nuoširdžiai nusišypsojęs bedante laimės kupina šypsena, įsidėjęs mane į kiaurą kelnių kišenę, pasuko savo keliu…

(autorius: Renata Vagonienė)

Gail Honeyman knygos „Eleonorai Olifant viskas gerai“ apžvalga

Šią knygą norėjau perskaityti jau seniai, bet niekaip nepavykdavo gauti šio vienintelio egzemplioriaus mūsų mažoje provincijos bibliotekoje. Ir kai man pagaliau nusišypsojo laimė (galiu drąsiai tai pavadinti laime) ją paimti į rankas, nepaleidau jos nei šventinį savaitgalį, nei vėlyvais vakarais.

Šiame nemažos apimties romane vyrauja siauras, paprastas, sakyčiau, minimalus siužetas, bet istorija pateikta taip meistriškai, kad nepastebi, kaip verti puslapį po puslapio ir galiausiai supranti, kad puslapis jau paskutinis. Istorija neprailgo ir nebuvo nuobodi. Autorė labai subtiliai išlaviravo tarp kasdienio, neįmantraus vienos moters gyvenimo ir jos sudėtingo vidinio pasaulio. Ji puikiai sugebėjo atskleisti mums šios moters savitą požiūrį į pasaulį, jos suvokimą, kurį sąlygojo vaikystėje patirtos traumos.

Knygoje pasakojamas trisdešimtmetės Eleonoros Olifant gyvenimas, tekantis įprasta vaga: nuobodus darbas, tušti namai, paguoda degtinėje, nemalonūs motinos skambučiai ir pan. Eleonora visada manė, kad toks gyvenimo būdas yra normalus, kol į jos gyvenimą atėjo nauji žmonės ir pradėjo klostytis nauji įvykiai ir situacijos. Jauna moteris suvokė, kad gyvenimas gali būti visai kitoks nei ji įsivaizdavo jį esant. Nors niekad nesiskundė ir visiems visada kartodavo, kad jai viskas yra gerai, iš tikrųjų tą jausmą nuoširdžiai atvira širdimi ji pajuto tik istorijos pabaigoje, kai išsilaisvino iš jos vidinį pasaulį slėgusios naštos.

Knygoje paliečiama daug sunkių dalykų: vaikystės traumos ir netektys, vienatvė, depresija, žema savivertė ir nuolatinis (savęs) peikimas, sunkumų slopinimas alkoholyje, socializacijos nebuvimas ir pan. Nepaisant to, istorija pateikiama iš šviesiosios pusės, pozityviai, vietomis šmaikščiai, su jumoro gaidele, privertusia mane ne kartą nusišypsoti. Eleonora vaizduojama gana stipri ir įdomi asmenybė. Ji labai konkreti, pastabi detalėms, korektiška ir, sakyčiau, vaikiškai atvira, bet jokiu būdu ne naivi persona. Jai tenka su viskuo dorotis pačiai. Niekas jai neparodė teisingo gyvenimo kelio (nors klausimas, ar apskritai kas nors jį žino, ir ar turi teisę jį nurodinėti kitiems). Ji darė tai, kas jai atrodė tuo metu geriausia. Jai buvo nusispjaut į visuomenės normas, ji elgėsi taip, kaip ji norėjo, nevaidmainiavo. Šioje istorijoje nepastebėjau jokio jos skleidžiamo negatyvo ar nepasitenkinimo esama situacija. Net ir tais atvejais, kai nepajutusi švelnumo, artimo žmogaus prisilietimo, meilės, ji sugebėjo pozityviai vadovauti gyvenimiškomis tiesomis ir neteisti, nelieti neapykantos ant kitų žmonių, net ir savo mamos.

Man ši istorija labai gili ir emociškai sunki. Rodos, skaitai kaip paprastą romaną, bet pasiimi iš jo tiek daug! Drąsiai galiu priskirti šią knygą prie savo mėgstamiausių ir labiausiai mane paveikusių literatūrinių kūrinių. Negaliu apsakyti to jausmo – to lengvumo skaitant ir sunkumo likus ją perskaičius. Išties, puiki knyga! Rekomenduoju perskaityti visiems!

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Gail Honeyman „Eleonorai Olifant viskas gerai“