Pastaruoju metu į mano rankas
patenka laaaabai geri kūriniai. Renkuosi įvairaus žanro, siužeto, skirtingų
leidyklų knygas. Po truputį jas „ragauju“ ir bandau atrasti tai, kas man
arčiausiai širdies. Šįkart perskaičiau Araminta Hall romaną, veikiau
psichologinį trilerį „Amžinai mano“. Likau sužavėta ir sukrėsta (rodos, šios
sąvokos prieštarauja viena kitai, bet jos idealiai atspindi mano jauseną) jo
pateikta meilės istorija.
Pagrindinė knygos idėja –
manija virtusi meilė. Siužetą sunku būtų trumpai aprašyti, bet jis šiame
kūrinyje nėra esminis dalykas. Knygos varomoji jėga yra psichologija.
Pasakojimas pateikiamas vyro Maiko balsu. Autorė rašo, jog tikslingai taip
pasirinko, kadangi norėjo pereiti nuo psichologiškai traumuotų moterų požiūrio
ir atskleisti traumuoto vyro psichologiją. Ir man tas labai patiko. Pradžioje
buvo neįprasta gilintis į vyro jausmus, žvelgti į viską jo akimis, bet vėliau
pripratau, o kai įsijaučiau, iškart supratau, kad su Maiku yra kažkas negerai:
jo požiūriu, situacijos suvokimu ir jos vertinimu ir, apskritai, jo adekvatumu.
Maikas viską savaip įsivaizdavo ir interpretavo, toks vaizdas, kad nelabai pats
suprato to, ką mato, lyg iškreiptai. Kalbu apie jo požiūrį, jausmus ir meilę
Veritei, dėl kurios ir kilo visa šioje knygoje pateikta velniava.
Nors šioje istorijoje visas
Maiko pasakojimas sukosi apie Veritę (kas jai patinka/nepatinka; ką ji
mėgsta/ko ne; ko ji nori/nenori ir pan.) ir tai suformavo atitinkamą mano
požiūrį į ją, tačiau pačios moters pozicija čia nepateikiama. Todėl tenka
pasukti galvą, ar Veritė išties buvo tokia įnoringa, sukta ir valdinga moteris.
O gal ji tiesiog buvo auka? Tik teismo proceso metu buvo proga šiek tiek
susipažinti su ja ir aplinkinių pateiktomis versijomis apie Maiko ir Veritės
santykius. Tai įnešė šiek tiek aiškumo, galimybę pamatyti iš šalies, kaip
klostėsi jų santykiai ir objektyviai pačiai įvertinti. Teismo metu paaiškėjo
naujų detalių, apie kurias Maikas (ir tuo pačiu mes) net nežinojo, todėl
natūralu, kad tai sukėlė intrigą ir įvykius pasuko netikėta linkme. Mane labiausiai
nustebino istorijos atomazga, kitaip tariant, bylos baigtis. Autorė prabilo
apie mūsų visuomenę vis dar slegiančias tokias problemas, kai apie vyrus ir
moteris, jų lygybę mes vis dar sprendžiam skirtingai.
Šioje knygoje išskirtinis
dėmesys yra kreipiamas į Geismo žaidimą. Jį autorė sukūrė tam, kad parodytų
kokia yra sekso galia. Koks yra visuomenės požiūris į seksualinių ydų turinčius
žmones. Kaip jis nustelbia esminius dalykus ir realius faktus. Kaip smerkiamos
moterys ir išteisinami vyrai, net jei prieš nosį yra akivaizdūs beprotiškos
meilės padariniai.
Čia daug filosofijos. Knyga nelengva.
Ji palietė manyje kažką... Bet nesutikčiau su knygos anotacija, kad tai niūri,
tamsi ir šiurpą kelianti meilės istorija. Ji tiesiog žmogiška. Nes meilė ir jos
vertinimas yra individualūs dalykai, priklausantys nuo žmogaus, jo požiūrio, jo
santykių su kitais, raidos, aplinkos ir situacijos, į kurią mes esame papuolę.
Manau, kiekvienas, perskaitęs šią knygą, ją suvoks savaip. Man šis romanas yra
nepaprastas. Labai gilus, emociškas, sužadinęs manyje daug apmąstymų ir palikęs
atvirų klausimų. Vis dar negaliu liautis juo gyvenus... Pasak Maiko, „nė vienas
mūsų nežinome, kas dedasi kito žmogaus širdyje“. Šiuo atveju, aš nežinau, kas
dedasi manyje.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą