Savo pažintį su Herman Koch
kūryba pradėjau nuo trečiojo į lietuvių kalbą išversto jo kūrinio „Griovys“. Gaila,
kad nesu skaičiusi jo romanų „Vakarienė“ ir „Vasarnamis su baseinu“. Įdomu būtų
palyginti, sugretinti ar išskirti visų šių kūrinių aspektus, nes „Griovys“ man
pasirodė šiek tiek neaiškus.
Amsterdamo meras Robertas
naujametiniame vakarėlyje pastebi savo žmoną, flirtuojančią su vienu iš savo
pavaduotojų. Ar tarp jų kažkas yra, vyras tiesiogiai paklausti neišdrįsta,
todėl pradeda įtarinėti žmoną esant jam neištikimą. Tarsi slaptas agentas
pradeda tyrinėti savo žmoną ir rinkti išdavystės įrodymus. Tokiu būdu į
laimingą, daug metų trukusią mero ir jo žmonos santuoką įsibrauna įtarinėjimai,
nepasitikėjimas ir abejojimas sutuoktinio sąžiningumu.
Ar taip yra iš tiesų ar tik
vyro iliuzija, sprendžiama visos knygos metu. Nuo to vakaro Robertas į savo
žmoną pradėjo žiūrėti visai kitu žvilgsniu: įdėmiu, akylu, nuolat klausiamu ir
ieškančiu kokių nors išskirtinių ženklų. Gyvendamas paralelinį gyvenimą, jis
buvo pavargęs ir išsiblaškęs. Žmogaus nebuvo čia ir dabar. Jis neegzistavo
dabartyje, nes nuolat galvojo apie įsivaizduojamas situacijas ir aplinkybes:
kas būtų, kaip būtų, jeigu... ir pan. Robertas nuolat buvo pasinėręs į savo
mintis ir apmąstymus. Iš anksto artikuliavo, įsivaizdavo įvairias situacijas,
apgalvojo į priekį veiksmus ir sprendimo variantus. Todėl atsidūrė iliuzijų
pasaulyje. Leido aktyviai reikštis vaizduotei, kuri atskyrė jį nuo šeimos,
artimųjų ir visuomeninio gyvenimo.
Skaitydama šį romaną niekaip
nesupratau, ar tai buvo didžiulė meilė žmonai ir baimė ją prarasti, ar tiesiog
liguistas vyro pavydas? O gal tai tik laki žmogaus vaizduotė? Išaugusi į
paranoją... Taip pat man sunku buvo rasti sąsają tarp Roberto tėvų pasiruošimo
mirčiai ir jo žmonos neištikimybės. Kažkas man čia nesirišo... Todėl šioje
vietoje, manau, būtų gerai buvę susipažinti su ankstesne Herman Koch kūryba,
juolab, kad pats knygos pavadinimas ir jos viršelis yra metaforos. Ženklai, kas
norima šiuo kūriniu mums pasakyti. Ir knygos tekstas, leidžiantis tuos
simbolius suprasti. Todėl, bent jau man „Griovys“ yra knyga su gilia potekste.
Romane apstu užuominų, tereikia jas įžvelgti. Kaltinu savo nepakankamą
literatūrinį išprusimą, kad ne viską iki galo man pavyko suprasti. Arba... kaip
ir knygos herojus per daug leidau reikštis savo vaizduotei... Galbūt nėra čia
viskas taip sudėtinga? Tik aš įsivaizduoju.
Bet kokiu atveju, knyga verta
skaitytojo dėmesio. Nes ji palieka vietos mums patiems pamąstyti ir įžvelgti jos
prasmę. Pradžioje labai įsitraukiau į knygos skaitymą, bet įpusėjus man darėsi
nuobodu. Man nepatiko Roberto nuklydimai į lankas, pasakojant prisiminimus ar
epizodus iš kitų situacijų. Jų buvo per daug. Dėl jų ne kartą pamečiau kūrinio
esmę. Todėl šią knygą vertėtų skaityti palengva, neskubant, atkreipiant dėmesį
į detales. Juk jos neveltui įterptos į pasakojimą, ar ne? Ir būtina suvokti,
kad ne viskas yra taip, kaip mums atrodo. Kokia galinga jėga kartais gali būti
vaizduotė!
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą