Neseniai prisigyriau, kad į
mano rankas pastaruoju metu patenka vienas už kitą geresni kūriniai. Bet Jane
Corry debiutinis romanas „Mano vyro žmona“ gerų kūrinių grandinę nutraukė, nes jos
pateikta istorija mane nuvylė.
Tai romanas, kuriame
pasakojamas teisininkės Lilės gyvenimas. Ištekėjusi už menininko Edo, Lilė
kopia karjeros laiptais ir kursto sunkiai beįsižiebiantį šeimos židinį.
Įsitraukusi į pirmąją kriminalinę bylą, Lilė pajunta keistą trauką kaltinamajam
Džo, kuris jai primena jos mirusį brolį Danielių. Lilės ir Edo namuose dažnai
lankosi kaimynės duktė Karla, kurią jos vyras tapo. Lilė – jauna, sąžininga,
jautri ir užjaučianti teisininkė, kol po dvylikos metų į jos gyvenimą grįžta
suaugusi Karla, Džo ir į paviršių pradeda lįsti visų ilgai slėptos paslaptys...
Nors knygos nugarėlėje rašo,
kad tai itin talentingai sukurtas psichologinis trileris, sulaukęs skaitytojų
ir apžvalgininkų liaupsių visame pasaulyje, trilerio jos nepavadinčiau.
Sakyčiau, tai daugiau romanas – moters gyvenimo istorija. Trilerio čia mažai,
tik trumpi epizodai. Pagrindinis akcentas – žmonių tarpusavio santykiams,
šeimai, negaliai, kerštui, pavydui, melui ir, žinoma, paslaptims. O paslapčių
čia daug!
Tačiau jokios intrigos ir įtampos. Autorė nesugebėjo manęs sudominti, priversti
įsijausti, išgyventi stiprias emocijas. Skaitydama knygą plaukiau tarsi
paviršiumi - skaičiau ir tiek. Baigusi pirmąją dalį, tikėjausi, kad antroji
mane užkabins labiau. Tačiau... bet vis tiek skaičiau! Nes tai labai lengvas, niekuo neįpareigojantis
skaitinys. Galbūt todėl jis ir papuolė man į rankas, kad po pastarųjų kelių
įtemptų ir psichologiškai sunkių kūrinių man reikėjo poilsio... Man ši knyga
pasirodė labai įprasta ir paprasta.
Žinoma, tai tik mano nuomonė
ir mano patirtis. Aš visada palaikau nuostatą, kad kiekviena knyga suranda savo
skaitytoją, ir manau, kad kiekviena knyga turi kažką, ką kiekvienas iš mūsų
skirtingai pasiimam. Mane labai patraukė knygos viršelis – toks grėsmingai
švelnus, dvelkiantis estetika. Patiko lengvas stilius, didelė knygos apimtis ir
raidžių šifras. Tačiau trūko knygos gylio, to įtikinimo, kad čia viskas gerai,
nes vietomis man pasirodė per paprasta, per banalu, norėjosi to cinkelio, kad
užkabintų, ragintų viską mesti ir įsitraukti į istoriją. Bet to nebuvo...
Skaičiau tik tada, kai turėjau laisvo laiko, o paskui tik todėl, kad norėjau
knygą pabaigti.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą