Šią knygą pasirinkau todėl,
kad Facebook grupėje Knygų santraukos, aprašymai, apžvalgos ir visa kita, kas susiję su knyga su keliomis jos narėmis pasirinkome Sofoklio leidyklos
išleistą Clare Swatman kūrinį bendram aptarimui. Perskaičiau ją labai greitai,
nes knygos tema, jos herojai ir sukurta įtampa puslapis po puslapio mane
įtraukė.
Tai, sakyčiau, psichologinis
romanas, kuriame gvildenama vieno žmogaus, suaugusios moters, egzistencijos ir
tapatybės klausimas. Džordžė, norėdama išvykti į kelionę, mamos palėpėje ieško
savo gimimo liudijimo. Tačiau, jo neranda. Rodos, nieko čia keisto. Džordžė ne
juokais sunerimsta, kai bibliotekos archyvuose neranda savo gimimo fakto ir
sužino apie tuometinį baisų įvykį – ligoninėje ką tik gimusio vaiko pagrobimą.
Tai sutapimas? Kažin... Džordžė karštligiškai ieško atsakymų į vis daugiau
iškylančių klausimų, kol galų gale išsiaiškina ir atskleidžia visas su jos
gimimu susijusias detales.
Knyga tikrai intriguojanti.
Tačiau mane nustebino, kad mamos paslaptis buvo atskleista ganėtinai greitai.
Rodos, jokios įtampos, spėlionių jau nebebus. Tačiau vėlesniuose skyriuose į
šeimos dramą buvo pažiūrėta kitų žmonių akimis – Džordžės, jos mamos Dženos ir
Kimberlės (o kas ji tokia?). Tai labai pritiko šiai istorijai, nes ši
gyvenimiška situacija buvo pavaizduota ir kitu kampu. Kitaip tariant, į ją
pažiūrėta ne tik nuskriausto, vaikystę praradusio vaiko žvilgsniu, bet ir prieš
trisdešimt septynerius metus išgyvenusių šią dramą moterų akimis. Ir visa tai
puikiai sudėliojo visus taškus ant „i“. Neleido susidaryti vienašališkos
nuomonės, nuteisti ar pateisinti vieną ar kitą knygos herojų.
Knygos siužetas išties
jautrus. Paliestos labai svarbios gyvenimo sferos – šeima, sielvartas, žmogaus
egzistencija, santykiai, ir, svarbiausia, melo pasaulis. Ilgametis melas su
visais jo padariniais. Tik ar jie ištaisomi? Juk laiko atgal neatsuksi. Ar
galima apsimesti, kad nieko neįvyko, ir gyventi toliau? Žinoti, kad visą gyvenimą
(na, bent jau trisdešimt septynerius metus) buvau aš ir dabar nebesu aš. Tai
kas aš esu? Visi šie egzistenciniai klausimai ir nuvedė Džordžę į savasties
paieškas, prieš kelis dešimtmečius sugriovusias ne vieno žmogaus gyvenimą,
tikintis dabartyje viską ištaisyti ir grąžinti į vietas.
Tai išties gyvenimiška
istorija. Ji tikra. Nepaisant to, kad ji parašyta, bet ji gyva. Ji vyksta
gyvenime, galbūt kažkur kaimyno bute ar kitame pasaulio krašte. Nes ji reali.
Ir tas žinojimas, to gyvumo ir tikrumo pajautimas šioje istorijoje šiek tiek
baugina. Priverčia į situaciją žiūrėti atsargiai – įvertinti knygos herojus, jų
poelgius, pažvelgti į juos iš šalies. Todėl tai suteikia mums progą
pasvarstyti, kodėl buvo pasielgta taip, o ne kitaip, kas sąlygojo tokį pasirinkimą,
ko galima iš šios istorijos pasimokyti ir kaip pritaikyti/nepritaikyti viso to
savo gyvenimo aplinkoje.
Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Clare Swatman „Mamos paslaptis“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą