Živilės Galdikienės knygos „Laiškai, kurių tu niekada negausi“ apžvalga

Šios knygos skaityti planuose nebuvo. Bet ją man tiesiai į rankas padavė mama ir sako: „perskaityk, dukrele, gera lietuviška, tikrai labai gera knyga“. Panašiai kaip ir knygos herojei Paulai atsiuntė dienoraštį mama J Knyga nedidelės apimties, vos 190 psl., todėl „susiskaitė“ per porą vakarų.

Knygoje pateikiami dviejų kartų keturių moterų gyvenimai, persipinę vienos šeimos istorija. Joje pasakojama dvidešimto amžiaus pradžios dviejų seserų – Katrinos ir Agotos – ir šių laikų viena kitos nepažįstančių – Paulos ir Saulės – gyvenimo peripetijos ir vingiai. Persileidimus išgyvenančiai Paulai į rankas papuola jos prosenelės Katrinos dienoraštis, atskleidžiantis senolės praeitį. Dėl sunkių gyvenimo sąlygų vos penkiolikos ji buvo išsiųsta dirbti pas ponus. Neilgai trukus naiviai tikėdamasi geresnio gyvenimo namus paliko ir jos sesuo Agota, kuriai likimas išbandymų nepagailėjo. Nutrūkus ryšiams, Katrina nieko daugiau apie seserį negirdėjo. Apie ją atskleidžia antroji knygos dalis ir su ja susijusi Saulė. Po šimto metų, 2013 metų pavasarį, atsitiktinai parke susitikusios jaunos moterys išsiaiškina trūkstamas detales ir jas bendrai siejančią šimtametę praeitį.

Siužetas sugalvotas gana įdomiai. Nebuvo nuobodus dėl istorijų kaitaliojimo laike. Man patiko skaityti šių dienų įvykius ir tuo pačiu nusikelti į praeitį, nes prisiminimų ir pasakojimų iš praeities čia apstu. Smalsumą kėlė senolės Katrinos dienoraštis, kuriame puikiai perteikta senovinė mąstysena ir kalba. Pačios autorės kalbėsena ir rašymo stilius yra gana laisvas, jame dominuoja kasdienė šiuolaikinė „buitinė“ kalba, kuri kaip knygai, man, deja, pasirodė nelabai tinkama. Pradžioje labai nustebino daugybė vaizdingų posakių ir palyginimų, įdomių pasakymų, frazių ar išsireiškimų. Iš pradžių man patiko ir kėlė įspūdį, vėliau šiek tiek vargino, norėjosi mažiau. Romanas išsiskiria ir tuo, kad buvo parašytas remiantis tikromis žmonių istorijomis ir jame yra nemažai realių įvykių nuotrupų. Nors jis pasakoja nelengvus gyvenimiškus dalykus, tačiau skaitėsi sklandžiai, greitai ir lengvai.

Knyga artimiau paliečia moteris, negalinčias susilaukti vaikų. Savo kūrinyje autorė įpynė dalį savo istorijos, susijusios su dar negimusio vaiko praradimu. Atvirai pateikė moters ir vyro santykius tokiu sunkiu momentu. Tiesiogiai be nutylėjimų aprašė mūsų senelių ir prosenelių gyvenimo laikus, puikiai nupiešė tuometinį ir šiuolaikinį šeimų gyvenimo vaizdą. Netgi iškyla šiek tiek istorinių detalių, nes pasakojimuose apie Katriną ir Agotą minimas pirmojo pasaulinio karo laikotarpis, veiksmas vyksta jo kontekste. Knyga tokia maža, o apima tiek daug! Paliečia tiek daug temų ir užmojis toks platus, kad perskaičius knygą reikia dar laiko sudėlioti viską į „stalčiukus”.

Ilgą laiką buvau nusiteikusi prieš lietuvių autorių kūrybą. Bet turiu padėkoti mamai ir Živilei Galdikienei, kad pralaužė ledus J Ši knyga visiškai pakeitė mano neigiamą požiūrį į lietuvių autorių kūrybą, nes įrodė, kad ji gali būti ir yra tikrai vertinga. Ne tik senieji rašytojai, bet ir naujokai šioje srityje yra kūrybingi, perspektyvūs ir turiningi žmonės. Jie turi daug ką pasakyti, tereikia mums išgirsti ir juos priimti.

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Živilė Galdikienė „Laiškai, kurių tu niekada negausi“