Kūrybinis darbas: Rekso ir Pilypo istorija

Gūdi rudens naktis... Tamsūs juodi debesys aptraukė dangų, prapliupo smarkus lietus, o stiprėjantis vėjas lenkė medžius, plėšdamas nuo jų šakas, vartė puodus ir stiklainius, paliktus lauko virtuvėlėje, ir jau buvo beplėšęs nesandariai užsklęstus kiemo vartus, kai, pasigirdus šaižiam garsui ir baltai nušvitus padangei, tą pačią akimirką į Pylipą, arogantišką, pasipūtusį ir viskuo aprūpintą vaikį, ramiai sau parpiantį šiltoje, minkšto patalo lovoje, ir iš kažkur atklydusį ir Pylipo šeimos kieme užsilikusį, tačiau niekieno nemylimą ir neprižiūrimą šunį Reksą, būdraujantį po seniai nenaudojamo arklinio vežimo ratais, trenkė stiprus žaibas.

Pilypas ir Reksas nubudo vienu metu. Staiga stryktelėjo iš savo šiltų guolių, apsičiupinėjo, apsidairė, ir keistas jausmas aplankė abu. „Kažką susapnavau“ – pamąstė juodu ir nieko neįtarę toliau nugrimzdo į nakties miegus.

Išaušus ankstyvam rytui, tiek Pilypas, tiek šunelis Reksas pasijuto keistai. Kaip ir naktį, jie staigiai pašoko iš savo patalų, apsičiupinėjo, apsidairė ir su didžiuliu siaubu suriko: „O, Dieve! Kas aš?! Kas man negerai?!“ – Reksas šaukė balsu Pilypo lovoje, o Pilypas Rekso guolyje, negalėdamas ištarti nei žodžio. Nespėjęs atsitokėti, Reksas Pilypo kūne užuodė stiprėjantį kavos aromatą, kai čia pat su puodeliu rankoje į kambarį įžengė Pilypo tėvas. „Paskubėk sūnau“ – paragino tėvas. „Krepšinio varžybos po valandos, o kad laiku pasiektume krepšinio aikštelę, važiuosime su mano Ferrari“ – puikybe ir išdidumu savo sūnui nenusilenkiantis tėvas griežtai pasakė sūnui ir išeidamas uždarė kambario duris. Reksas, būdamas užguitas, nemylimas ir visų pamirštas šunelis, tačiau išlaikęs begalinę toleranciją visiems žmonėms, iš baimės, o gal iš įpročio, nepratarė nei žodžio, tik nutipeno prie lango, pro kurį po vežimo ratais tarsi pelę po šluota pamatė tupintį susigūžusį Pilypą ir iškart suprato jį esant jo paties kailyje...

Pilypas iš prigimties drąsus ir guvus, dabar baikščiai tupėjo po vežimu, nerimastingai dairydamasis į šalis. Iš greta esančio daržo sklindantis supūvusių braškių dvokas nė iš tolo nepriminė afrodiziakų aromato ir visiškai nežadino aistros, kurią jautė kaimyno podukrai Lijanai. Akimirką Pilypą aplankė baimės ir pykčio jausmas, pereinantis į vidinį maištą, kai, instinktyviai pakėlęs akis į savo kambario langus, ir pamatęs ilgesingai žvelgiantį Reksą savo kūne, iškart suprato nakties transformacijas.

Ir netikėtai, savo paties nuostabai Pilypą aplankė begalinė meilė Reksui! Jis pajautė neapsakomą bendrystės, pilnatvės, pagarbos šuniui kaip gyvūnui, kaip draugui jausmą, suprato, kad skirtingos gyvenimo sąlygos, gaunama meilė ir rūpestis jais paskatino Dievą imtis drastiškų veiksmų, kad suartintų šias iš pažiūros skirtingas, tačiau labai artimas sielas.

Nespėjo Pilypas suloti Reksui, o Reksas sušukti Pilypui, kai netikėtai išniręs iš po medžių viršūnių ir milžinišku greičiu skrisdamas lėktuvas, pradėjo kristi, ir kliudydamas ant kalno ramiai sau šimtmečius stovinčią koplyčią, trenkėsi į žemę. Nuaidėjus galingam triukšmui, Pilypas su Reksu stebuklingai sugrįžo į savo kūnus. Žmonės skubėjo į nelaimės vietą, o Reksas su Pilypu skubėjo į vienas kito glėbį. Padėkoję Dievui už neįkainojamą nakties įvykį, drauge jie nuskubėjo gelbėti incidento, kuris išgelbėjo juos.

(autorius: Renata Vagonienė)