Filipas
Bošė, žymus prancūzų geografas ir kartografas, 1978-ųjų
metų ankstyvą pavasario rytą sėdėjo savo trobelės terasoje ir mėgavosi tyla. Tiesioginius saulės spindulius
užstojo gausiais rausvais žiedais aptekusi obelis,
ant mažo apvalaus stalelio šalia nežymiai nudegusios žvakės garavo ką tik paruošta kava su mažu gabalėliu šokolado, kurį pastaruoju metu nevalgus
Filipas pripažino esant vieninteliu savo maistu.
Užsidėjęs akinius ir įsipilęs kavos,
senolis pasiėmė į rankas rytinį oficiozą,
atsivertė pirmąjį jo puslapį ir neteko amo. Teksto antraštė skelbė
Prancūzijos vyriausybės neigiamą požiūrį į Pilipo Bošė pripažinimą pirmuoju
prancūzų kartografu, žemėlapiuose pradėjusiu brėžti kontūrines linijas. Būdamas
stambaus stoto, bet prastos sveikatos, senolis pajuto stiprų skausmą krūtinės srityje,
griebėsi už smarkiai plakančios širdies ir, pritemus sąmonei, paniro į tamsą...
Pabudo
Filipas su didžia energija. Sėdėjo
tame pačiame krėsle prie apvalaus staliuko, nosis tebebuvo pabalnota masyviais,
nuolat smunkančiais akiniais, šalia ataušusios kavos puodelio tebegulėjo
šokolado gabalėlis, žvakė jau seniai nudegusi, tačiau rankose laikytas
popierinis leidinys buvo virtęs į keistą abstrakciją
– planšetę, kurios ekrane švietė
oficioze skelbtas ir didį išgąstį senoliui sukėlęs vyriausybės pranešimas.
Pats nė
nežinodamas, sėdėjo Filipas po 240 metų ant Vilniaus centre esančio Tauro kalno. Matyt, dėl stipraus šviesos spindulių lūžimo, jam prieš
akis pasirodė plento miražas. Lėtai
ir sunkiai į kalną juo rabždinosi
ūsuotas padaras – link halės turgaus
judantis troleibusas, kurio viršuje
blyksintys laidai savotiškai panašėjo į aureolę.
Visai čia pat švariai nušienautoje pievoje grupelė žmonių žaidė dažasvydį, maža mergaitė vedžiojo
pekinų veislės šuniuką ir vadino Šreko
vardu, jauna mama su meile stebėjo
smėlio dėžėje žaidžiantį dar visai mažą vaikutį, ant suolo sėdintis liesas,
spuogais nusėtu veidu jaunuolis įnikęs į žurnalą žinias gilino straipsnyje apie
atogrąžų žuvis – barakudas, o iš
namų išspirtas pusamžis vyras, turintis ilgametę priklausomybę nuo alkoholio,
lėtai vaikštinėjo taku, kvėpavo grynu oru, stengėsi patirti buvimo čia ir dabar
jausmą su motyvacija žmoniškėti, nes
šeimai ir aplinkiniams jau seniai jis buvo tapęs kaip dagys po uodega.
Sėdėjo
Filipas ir su pasimėgavimu gėrė į save jo sąmonei naujus vaizdus. Jis jautėsi
tarsi pasakoje ar ateities sapne,
kurio herojai – jo lakios vaizduotės
padariniai. Jis nei akimirką nebūtų galėjęs pagalvoti, kad veikiant
atitinkamiems fizikos dėsniams, jis
pats atsidūrė ateityje – policininko, kuris išdygo lyg iš po žemių tiesiai
Filipui prieš nosį – dabartyje. Senolis bengė
savo mintis, nes antrankiais ir
ginklu mosikuodamas tvarkos sergėtojas ne juokais išgąsdino ir privertė jo
silpną širdį plakti tankiau ir stipriau, įkvėpti oro darėsi vis sunkiau,
išblyškus odai ir staiga išmušus šaltam prakaitui, Filipas vėl paniro į tamsius
laikus...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą