Aš esu keliauninkė dviejų centų vertės
moneta. Tokia jau mano dalia, kad tenka nuolat keisti savo gyvenamąją vietą: iš
vienos piniginės į kitą, iš vienų rankų į kitas, iš vieno pinigų maišo į kitą, ir taip visada ratu.
Žinoma, toks gyvenimo būdas labai
įgrysta, nes nespėju adaptuotis
prie vienų sąlygų, kai atsiveria vartai
kitoms, ir taip žingsnelis po žingsnelio tarsi akmenuotos upės slenksčiais aš nepailstamai keliauju
savo gyvenimo keliu... kol vieną rytą, įspindus
skaisčiai saulei, po Baltijos jūros pakrante praūžusio dulkių sūkurio, aš atsidūriau pliaže.
Gulėjau
numesta ar pamesta ant vėjo supustytos smėlio kopos, iš kažkur sklido švelnus
tilindžiuojančio varpelio garsas,
šalia manęs gulėjo pusiau prakąstas ragaišio
gabalas, kiek tolėliau iš po smėlio kyšojo vąšeliu
nertos beždžionės galva su viena dobilo formos akimi, o virš galvos ratus suko baltasis gandras. Nuo pliažo pakraštyje esančių
griuvėsių, menančių kadais čia buvusią nemenką tribūną, link manęs artėjo skarmalais apsikarstęs luošas žmogus.
Jis įsiręžęs viena ranka tempė
paskui save surūdijusį vamzdį, o
kitoje po pažastimi buvo pasikišęs knygą
„Metafizikos pagrindai“. Drįsau
susidaryti įspūdį tą žmogų esant eruditą
– apsišvietusį ir mokytą žmogų, kurį kadais aplankė apreiškimas parašyti tokį neįkainojamos vertės kūrinį, tačiau
ištikus nuopuoliui, pavirtusį į
vargšą raišą, iš pažiūros ramaus būdo ir geros sąžinės elgetą, pajūrio smėlyje kantriai ieškantį ir besitikintį
rasti aukso monetą.
Ir
ačiū Dievui jis rado mane!
Didingai pakėlė prieš saulę, pavartė, patrynė suskirdusiais pirštais, ir,
nuoširdžiai nusišypsojęs bedante laimės kupina šypsena, įsidėjęs mane į kiaurą
kelnių kišenę, pasuko savo keliu…
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą