Vasaros skaitiniams šįkart
pasirinkau netinkamą knygą, nes alinantiems karščiams ji tiesiog ... netinkama! Per daug sunki. Per daug rimta... apie
vergovę, kolonializmą, laisvės troškimą ir nepriklausomybę, apie žmonių likimus
ir sudaužytus jų gyvenimus. Bet aš jau tokia, paėmusi knygą jos nepametu. Skaičiau ją
kantriai įsitempusi, suprakaitavusi, suplukusi, nekreipdama dėmesio į vasaros
atostogoms rekomenduojamas knygas.
Tai romanas, kuriame
pagrindinė tema – vergija. Tai debiutinis Yaa Gyasi romanas, kurio rašymui
autorė paskyrė septynerius metus. Ir tai nestebina! Nes tokios nedidelės apimties (341 psl.)
kūrinyje autorė sudėjo net septynių kartų gyvenimus – nuo 18 a. antros pusės
iki šių laikų, palietusius Afrikos, Didžiosios Britanijos ir Amerikos žemynus.
Knygos istorija prasideda nuo
Maamės – moters, sukėlusios didelį gaisrą. Dviems jos dukroms – Efijai ir Esei
– likimas iškrečia tikrą pokštą. Niekada viena kitos nemačiusios priverstinai
jos kuria skirtingus gyvenimus. Taip knygoje pradedamos septynių kartų
istorijos. Jos suguldytos į atskirus skyrius. Iš viso – 14, nes kiekviename jų
pateikiamas abiejų moterų palikuonių likimas. Todėl knyga – tarsi apsakymų
rinkinys su trumpomis žmonių gyvenimo linijomis. Juos būtų galima skaityti
atskirai, jei ne knygos pradžia ir pabaiga, sujungusios tas istorijas į jas
siejančias vieningą visumą. Ugnis ir vanduo – tai simboliai, kurie šiame romane
buvo akcentuojami ne kartą.
Kuo labiau tolo karta, tuo
sunkiau darėsi suprasti, apie kurios linijos palikuonį kalbama. Todėl labai
gelbėjo knygos pradžioje pateiktas šeimos genealoginis medis. Romanas apima
gana ilgą laikotarpį. Ir tai leido iš šalies pamatyti, kaip su metais klostėsi
giminės likimas – kaip karta iš kartos keitėsi žmonių gyvenimo sąlygos ir
aplinkybės. Tačiau man labiau patiko gilintis į ankstesnes kartas. Autorė
atvirai, be pagražinimų ir nutylėjimų perteikė vergų gyvenimus: kokiomis
sąlygomis jie gyveno ir ką jie dirbo, kaip kentė smurtą ir panieką, buvo
engiami ir skriaudžiami, kaip troško laisvės ir artimo prisilietimo, kaip
netektis tapo įprasta jų gyvenimo dalimi. Skaudu, o vietomis netgi žiauru, buvo
skaityti. Todėl ir sakau, kad šis romanas ne vasaros skaitiniams...
Visumoje, tai puikus, detalus
kūrinys apie vergovę. Ir po klasika man tapusios „Dėdės Tomo trobelės“ jis
pasirodė toks stiprus, kad iki sielos gelmių įstrigusios istorijos atšaldė taip
įkaitusį orą... Rekomenduoju! Bet su
sąlyga, kad pasiliksite jį rudens ar žiemos vakarams ;)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą