Yaa Gyasi knygos „Auksinės šaknys“ apžvalga

Vasaros skaitiniams šįkart pasirinkau netinkamą knygą, nes alinantiems karščiams ji tiesiog ... netinkama! Per daug sunki. Per daug rimta... apie vergovę, kolonializmą, laisvės troškimą ir nepriklausomybę, apie žmonių likimus ir sudaužytus jų gyvenimus. Bet aš jau tokia, paėmusi knygą jos nepametu. Skaičiau ją kantriai įsitempusi, suprakaitavusi, suplukusi, nekreipdama dėmesio į vasaros atostogoms rekomenduojamas knygas.

Tai romanas, kuriame pagrindinė tema – vergija. Tai debiutinis Yaa Gyasi romanas, kurio rašymui autorė paskyrė septynerius metus. Ir tai nestebina! Nes tokios nedidelės apimties (341 psl.) kūrinyje autorė sudėjo net septynių kartų gyvenimus – nuo 18 a. antros pusės iki šių laikų, palietusius Afrikos, Didžiosios Britanijos ir Amerikos žemynus.

Knygos istorija prasideda nuo Maamės – moters, sukėlusios didelį gaisrą. Dviems jos dukroms – Efijai ir Esei – likimas iškrečia tikrą pokštą. Niekada viena kitos nemačiusios priverstinai jos kuria skirtingus gyvenimus. Taip knygoje pradedamos septynių kartų istorijos. Jos suguldytos į atskirus skyrius. Iš viso – 14, nes kiekviename jų pateikiamas abiejų moterų palikuonių likimas. Todėl knyga – tarsi apsakymų rinkinys su trumpomis žmonių gyvenimo linijomis. Juos būtų galima skaityti atskirai, jei ne knygos pradžia ir pabaiga, sujungusios tas istorijas į jas siejančias vieningą visumą. Ugnis ir vanduo – tai simboliai, kurie šiame romane buvo akcentuojami ne kartą.

Kuo labiau tolo karta, tuo sunkiau darėsi suprasti, apie kurios linijos palikuonį kalbama. Todėl labai gelbėjo knygos pradžioje pateiktas šeimos genealoginis medis. Romanas apima gana ilgą laikotarpį. Ir tai leido iš šalies pamatyti, kaip su metais klostėsi giminės likimas – kaip karta iš kartos keitėsi žmonių gyvenimo sąlygos ir aplinkybės. Tačiau man labiau patiko gilintis į ankstesnes kartas. Autorė atvirai, be pagražinimų ir nutylėjimų perteikė vergų gyvenimus: kokiomis sąlygomis jie gyveno ir ką jie dirbo, kaip kentė smurtą ir panieką, buvo engiami ir skriaudžiami, kaip troško laisvės ir artimo prisilietimo, kaip netektis tapo įprasta jų gyvenimo dalimi. Skaudu, o vietomis netgi žiauru, buvo skaityti. Todėl ir sakau, kad šis romanas ne vasaros skaitiniams...

Visumoje, tai puikus, detalus kūrinys apie vergovę. Ir po klasika man tapusios „Dėdės Tomo trobelės“ jis pasirodė toks stiprus, kad iki sielos gelmių įstrigusios istorijos atšaldė taip įkaitusį orą... Rekomenduoju! Bet su sąlyga, kad pasiliksite jį rudens ar žiemos vakarams ;)

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Yaa Gyasi „Auksinės šaknys“