Iš namuose pūpsančio
bibliotekos „lobyno“ prioriteto tvarka išsirinkau skaityti italų rašytojo
trilerį, pavadinimu „Krucifiksas“. Ne šiaip sau. Jį man rekomendavo dar viena
knygų mylėtoja (Galadriele Reads), be to, internete mažai atsiliepimų apie ją,
todėl tai sužadino mano smalsumą.
Veiksmas prasideda nuo to, kai
randama žiauriai (labai žiauriai) nužudyta mergina. Ant sprando jai
ištatuiruotas dvigubas kryžius. Tai – prieš du metus mirties bausme nuteisto
serijinio žudiko Krucifikso ženklas. Detektyvui Hanteriui ir jo naujajam
kolegai Garsijai tenka nelengva užduotis išsiaiškinti nusikaltimo aplinkybes ir
surasti žudiką, nes nusikaltimo vieta švari – jokių įkalčių. Situaciją dar
labiau sujaukia antroji kraupi žmogžudystė, kurioje paliktas kryžiaus ženklas
ir nusikaltimo braižas vėlgi identiški Krucifikso veiksams. Tai kaip yra iš
tikrųjų? Ar Krucifiksas kažkokiu būdu sugrįžo ir tęsia savo nusikaltimus, ar jį
kažkas mėgdžioja? Knygoje visa tai ir tenka išsiaiškinti geriausiems Los
Andželo detektyvams.
Knygos siužetas labai stiprus.
Įvykiai dėstomi taip įtemptai, veiksmas vyksta taip greitai, kad nepastebi,
kaip knygą ryte ryji akimis (prie to prisideda labai sklandus, lengvai
skaitomas tekstas). Nusikaltimų tyrimas ir detektyvų darbas taip įtraukė mane,
kad net nepajutau, kaip iš pašalinio stebėtojo pati virtau detektyvu ir su
pagrindiniais knygos herojais – Hanteriu ir Garsija – pradėjau narplioti įvykių
detales. Iš arti susipažinau su pačiu tyrimo procesu. Per detektyvų tarpusavio
dialogus, jų keliamas versijas ir skiriamą dėmesį net smulkiausioms, rodos,
visai nelogiškoms detalėms autorius profesionaliai atskleidžia visą detektyvų
darbo specifiką. Gal dėlto, kad pats Chris Carter, būdamas kriminalinės
psichologijos ekspertas, apklausė ir tyrinėjo realius žmogžudžius. Visa tai jis
perteikė knygoje per detektyvo Hanterio asmenį. Todėl trileryje taip pat gausu
psichologinių aspektų – kaip per kūno klabą yra suprantamas žmogus. Ir tai mane
labai sudomino, labiau pakėlė knygos vertę.
Patiko ir tai, kad įtemptą
siužetą autorius švelnino visai nesusijusiais dialogais – kolegų tarpusavio
pokalbiais apie šeimas, studijas ar buitinius dalykus. Kas leido šiek tiek
atsikvėpti. Taip pat, naujų žmonių ar epizodų priešistorė. Autorius palengva
darniai įkomponuoja ją į tekstą, todėl bendram pasakojimui tai netrukdo.
Priešingai, suteikia aiškumo. O kalbant apie intymius dalykus (kurių, beje,
nedaug tebuvo), man susidarė įspūdis, kad rašo moteris! Autorius ir šioje vietoje mane nustebino.
Nepaisant liaupsių ir pagyrų,
kaip ir „Beveidėse aukose“ mane nuvylė knygos baigtis – visa įvykių atomazga.
Galbūt esu per daug priekabi, gal per dideli buvo lūkesčiai, bet viso knygos
skaitymo metu augantis burbulas ėmė ir subliuško... Palyginus su visu siužetu,
ji man pasirodė per silpna. Bet vėlgi, čia tik mano nuomonė. Viską atperka pats
veiksmas ir jo plėtojimas. Nes čia buvo visos knygos stiprioji dalis. Ji laikė
mane įtraukusi beveik beveik iki paskutinio puslapio.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą