Mano rankose – ką tik įveikta
knyga „Vienintelė istorija“. Įveikta todėl, kad Julian Barnes kūryba (bent jau
šis kūrinys) man pasirodė ne tiek sudėtinga, kiek kitokia, išskirtinė, skaitoma
lėtai ir palengva. Tai prisiminimų knyga, pasakojanti apie jauno vyro meilę
kone dvigubai už jį vyresnei moteriai.
Pirmoje knygos dalyje autorius
pristato 19-čio Polo ir 48-tės Siuzanos gražią meilės istoriją, pasakojamą Polo
lūpomis – jo atsidavimą ir pasiaukojimą, nesijaučiant ko nors netekus, jo
aistrą ir trauką vyresnei moteriai, požiūrį į gyvenimą pro „rožinius akinius“,
kai niekas aplinkui tampa nebesvarbu ir neturi reikšmės: nei amžiaus skirtumas,
nei pinigai, nei aplinkinių nepritarimas. Jo besąlyginį tikėjimą ir
pasitikėjimą Siuzana, meile ir tiesa. Antroje dalyje aprašomas meilės
atoslūgis. Pradeda blėsti meilė, šaltėja santykiai, Polas pavargsta nuo
apsimetinėjimo, kad viskas gerai, ir tiesos vengimo. Vienu metu pradeda jausti
užuojautą ir priešiškumą Siuzanai, kai joje nebelieka to jukumo, švelnumo ir
patiklumo – viso to, kas buvo būdinga moteriai, kurią jis buvo pamilęs. Jo
meilė baigėsi, liko tik gailestis ir pyktis, nukreiptas į tai, kas pražudė
Siuzaną ir jų meilę. Trečioje dalyje vyksta pasakojimas po daugelio metų – iš šono,
ne Polo lūpomis. Tarsi savo meilės istorijos vertinimas – ką jis suprato,
sužinojo, ką atrado ir iš ko pasimokė. Polo patirtis suformavo jį kaip asmenybę
su kieta širdimi. Siuzana paliko pėdsaką jo gyvenime, „nes visa, ką esi
išgyvenęs, neišdildomai pasilieka tavyje ir niekur nedingsta“ – sako knygos
autorius. Tačiau Polas nesigailėjo nieko, kas įvyko ir kaip susiklostė jo
gyvenimas. Jis netgi didžiavosi savo pasirinkimo (t.y. meile vyresnei moteriai)
išskirtinumu.
Ar man patiko ši knyga?
Sakyčiau, TAIP. Nepaisant to, kad meilės istorija tarp skirtingo amžiaus žmonių
šiais laikais nieko jau nestebina, mane sužavėjo jos pateikimo būdas. Autorius
pasakoja savo prisiminimus ir kreipiasi į skaitytojus. Jis skundžiasi savo
atmintimi, nes knygoje ne kartą kartojamos frazės „neprisimenu“, „gerai
neprisimenu“, „kiek atsimenu“, „kiek pamenu“, „prisimenu tik“ ir pan. Jam
nereikšmingos atrodo detalės (nieko stebėtino, juk pasakotojas vyras!). Autoriui svarbu buvo išsaugoti ir atpasakoti
teisingus, o ne tikslius prisiminimus. Jis norėjo atkurti Siuzanos paveikslą
tokį, koks jis buvo tada, kai jie pradėjo draugauti.
Man patiko šioje knygoje
pateiktas požiūris į meilę. Konkrečiau, teiginys, kad „visi žmonės turi meilės
istoriją. Net jeigu nieko iš to neišeina, net jeigu meilė užgęsta ar lieka
neatsakyta, tai nereiškia, kad jos nebuvo. Ir ta istorija yra vienintelė
gyvenime“. Man taip pat patiko ne kartą autoriaus knygoje kartojamas
filosofinis pasvarstymas: „drąsa tai ar bailumas? Ar tiesiog neišvengiamybė“?
Tam tikrose situacijose tai priverčia tave susimąstyti ir paliekama vietos
nuspręsti pačiam.
Šiame romane, kiek mažiau, bet
atkreipiamas dėmesys į fizinį bei žodinį smurtą, alkoholizmą, bet plačiau ta
tema neplėtojama. Todėl man netgi norėtųsi, kad istorija būtų papasakota ir iš
Siuzanos, moters, pusės, kaip tai buvo meistriškai padaryta Lauren Groff romane
„Moiros ir furijos“. Siuzana šioje vietoje, manau, vaidino gana svarbų vaidmenį,
ir būtų galima parašyti atskirą knygą ar bent jau išplėtoti naują liniją jos
akimis.
Knyga nėra iš lengvųjų, bet
priverčia daug ką apmąstyti. Ji – mano rekomenduotinų knygų sąraše!
Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Julian Barnes „Vienintelė istorija“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą