Šią knygą norėjau perskaityti
jau seniai, bet niekaip nepavykdavo gauti šio vienintelio egzemplioriaus mūsų
mažoje provincijos bibliotekoje. Ir kai man pagaliau nusišypsojo laimė (galiu
drąsiai tai pavadinti laime) ją paimti į rankas, nepaleidau jos nei šventinį
savaitgalį, nei vėlyvais vakarais.
Šiame nemažos apimties romane
vyrauja siauras, paprastas, sakyčiau, minimalus siužetas, bet istorija pateikta
taip meistriškai, kad nepastebi, kaip verti puslapį po puslapio ir galiausiai
supranti, kad puslapis jau paskutinis. Istorija neprailgo ir nebuvo nuobodi.
Autorė labai subtiliai išlaviravo tarp kasdienio, neįmantraus vienos moters
gyvenimo ir jos sudėtingo vidinio pasaulio. Ji puikiai sugebėjo atskleisti mums
šios moters savitą požiūrį į pasaulį, jos suvokimą, kurį sąlygojo vaikystėje
patirtos traumos.
Knygoje pasakojamas
trisdešimtmetės Eleonoros Olifant gyvenimas, tekantis įprasta vaga: nuobodus
darbas, tušti namai, paguoda degtinėje, nemalonūs motinos skambučiai ir pan.
Eleonora visada manė, kad toks gyvenimo būdas yra normalus, kol į jos gyvenimą
atėjo nauji žmonės ir pradėjo klostytis nauji įvykiai ir situacijos. Jauna
moteris suvokė, kad gyvenimas gali būti visai kitoks nei ji įsivaizdavo jį
esant. Nors niekad nesiskundė ir visiems visada kartodavo, kad jai viskas yra
gerai, iš tikrųjų tą jausmą nuoširdžiai atvira širdimi ji pajuto tik istorijos
pabaigoje, kai išsilaisvino iš jos vidinį pasaulį slėgusios naštos.
Knygoje paliečiama daug sunkių
dalykų: vaikystės traumos ir netektys, vienatvė, depresija, žema savivertė ir
nuolatinis (savęs) peikimas, sunkumų slopinimas alkoholyje, socializacijos
nebuvimas ir pan. Nepaisant to, istorija pateikiama iš šviesiosios pusės,
pozityviai, vietomis šmaikščiai, su jumoro gaidele, privertusia mane ne kartą
nusišypsoti. Eleonora vaizduojama gana stipri ir įdomi asmenybė. Ji labai
konkreti, pastabi detalėms, korektiška ir, sakyčiau, vaikiškai atvira, bet
jokiu būdu ne naivi persona. Jai tenka su viskuo dorotis pačiai. Niekas jai
neparodė teisingo gyvenimo kelio (nors klausimas, ar apskritai kas nors jį
žino, ir ar turi teisę jį nurodinėti kitiems). Ji darė tai, kas jai atrodė tuo
metu geriausia. Jai buvo nusispjaut į visuomenės normas, ji elgėsi taip, kaip
ji norėjo, nevaidmainiavo. Šioje istorijoje nepastebėjau jokio jos skleidžiamo
negatyvo ar nepasitenkinimo esama situacija. Net ir tais atvejais, kai
nepajutusi švelnumo, artimo žmogaus prisilietimo, meilės, ji sugebėjo
pozityviai vadovauti gyvenimiškomis tiesomis ir neteisti, nelieti neapykantos
ant kitų žmonių, net ir savo mamos.
Man ši istorija labai gili ir
emociškai sunki. Rodos, skaitai kaip paprastą romaną, bet pasiimi iš jo tiek
daug!
Drąsiai galiu priskirti šią knygą prie savo mėgstamiausių ir labiausiai mane
paveikusių literatūrinių kūrinių. Negaliu apsakyti to jausmo – to lengvumo
skaitant ir sunkumo likus ją perskaičius. Išties, puiki knyga! Rekomenduoju perskaityti visiems!
Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Gail Honeyman „Eleonorai Olifant viskas gerai“
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą