Peter James knygos „Absoliutus įrodymas“ apžvalga

Jau maniau, kad savo įtaigumu romanas „Tada ji dingo“ nieko nenustelbs, kol neperskaičiau Peter James „Absoliutaus įrodymo“J Romanas svarus – apimties ir turinio prasme. Virš 500 puslapių viršijančiame kūrinyje nuo pat pradžių pateikiamas įtemptas, intriguojantis ir įdomią paslaptį žadantis siužetas.

Rašytojas, žurnalistas Rosas Hanteris sulaukė pagyvenusio vyriškio Kuko skambučio, teigiančio, jog jis gavo absoliutų Dievo buvimo įrodymą, ir paprašė Roso pagalbos. Rosas savo ruožtu buvo skeptiškas Kuko pasakojimui, nenorėjo juo tikėti, bet senukas jam pasirodė nuoširdžiai įtikėjęs savo tiesa, todėl nusprendė suteikti jam šansą. Pradžioje Rosas nė nenumanė, kad viskas pavirs į kur kas didesnį, tikroviškesnį ir pavojingesnį reikalą. Ir kai jo gyvybei pradėjo grėsti iš tiesų rimtas pavojus, Rosas nebegalėjo trauktis, nes absoliutus įrodymas buvo susijęs su visa žmonija...

Romanas savo pasakojimo įtaigumu mane įtraukė jau nuo pirmojo puslapio. Iš karto neatskleidžiamos Dievo buvimo įrodymo koordinatės kėlė smalsumą ir intrigavo. Buvo pateikiamos tik užuominos, o kas tai yra, smulkiai nedetalizuojama. Todėl savaime pradėjau sekti detales ir kartu su Rosu aiškintis sąmokslo teoriją. Tam labai pagelbėjo daug paties Roso pamąstymų ir keliamų klausimų, jo pasvarstymų ir abejonių – tarsi vidinių monologų, suteikiančių smulkioms detalėms ir galybei įvykių visuotino aiškumo.

Vietomis buvo tokių įtampos vietų, kaip siaubo filme! Atrodo, pati tame epizode dalyvavau – jaučiau, kaip įsitempia kūnas. Tačiau viso skaitymo metu mane persekiojo įtarimas, kad Rosą kažkas „mulkina“, lyg vedžioja už nosies. Man pasirodė, kad vienam žmogui, eiliniam rašytojui, tekusi tokia užduotis yra per daug atsakinga, juolab, kad už viso šio reikalo stovėjo įtakingi asmenys. Tačiau, istorijos pabaigoje mano įtarimai nepasitvirtino, ir pasirodo, vienas žmogus gali būti super herojus! J

Romanas išties painus, nes Dievo buvimo įrodymo siekė skirting interesų grupuotės. Vieni norėjo absoliutaus įrodymo, kad Dievas yra, o kiti, priešingai, paneigti, jog Kūrėjo nėra, kad pasaulis atsirado per gryną atsitiktinumą. Todėl sunku buvo atsekti, kuriuo veiksmu kas ką veikia. Meistrišku pasakojimu, slaptų kodų ir simbolių paieškomis, siekiu atskleisti sensacingas tiesas Peter James knyga „Absoliutus įrodymas“ man labai priminė prieš gerą dešimtmetį skaitytą Dan Brown „Prarastą simbolį“. Todėl jeigu jums patiko ši knyga, tikrai patiks ir „Absoliutus įrodymas“ J

Jeigu reikėtų įvertinti kūrinį dešimtbalėje sistemoje, skirčiau 9. Nes 10 gali gauti tik Dievas, ar ne? J „Dievas yra tik vienas – visų tikėjimų Dievas”. Ši knyga ne tik gera dėl siužeto, puikiai išlaikytos įtampos, nuolat keliamos intrigos, gebėjimu prikaustyti skaitytoją nuo pirmo iki paskutinio puslapio, bet ir pateikta Dievo buvimo įrodymo teorija. Mano manymu, autorius yra neblogai pasikaustęs šioje srityje, nes išsakytos mintys ir atskleistos tiesos privertė mane pagalvoti ir apsvarstyti tuos dalykus, apie kuriuos niekad nebūčiau pagalvojus. Todėl netgi teologine prasme tiek tikintiesiems, tiek ne ši knyga yra vertinga perskaityti. Ji atskleidžia daug prieštaringų minčių ir teorijų, kas leidžia atsirinkti tai, kas mums priimtina ;) 

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Peter James „Absoliutus įrodymas“

Yaa Gyasi knygos „Auksinės šaknys“ apžvalga

Vasaros skaitiniams šįkart pasirinkau netinkamą knygą, nes alinantiems karščiams ji tiesiog ... netinkama! Per daug sunki. Per daug rimta... apie vergovę, kolonializmą, laisvės troškimą ir nepriklausomybę, apie žmonių likimus ir sudaužytus jų gyvenimus. Bet aš jau tokia, paėmusi knygą jos nepametu. Skaičiau ją kantriai įsitempusi, suprakaitavusi, suplukusi, nekreipdama dėmesio į vasaros atostogoms rekomenduojamas knygas.

Tai romanas, kuriame pagrindinė tema – vergija. Tai debiutinis Yaa Gyasi romanas, kurio rašymui autorė paskyrė septynerius metus. Ir tai nestebina! Nes tokios nedidelės apimties (341 psl.) kūrinyje autorė sudėjo net septynių kartų gyvenimus – nuo 18 a. antros pusės iki šių laikų, palietusius Afrikos, Didžiosios Britanijos ir Amerikos žemynus.

Knygos istorija prasideda nuo Maamės – moters, sukėlusios didelį gaisrą. Dviems jos dukroms – Efijai ir Esei – likimas iškrečia tikrą pokštą. Niekada viena kitos nemačiusios priverstinai jos kuria skirtingus gyvenimus. Taip knygoje pradedamos septynių kartų istorijos. Jos suguldytos į atskirus skyrius. Iš viso – 14, nes kiekviename jų pateikiamas abiejų moterų palikuonių likimas. Todėl knyga – tarsi apsakymų rinkinys su trumpomis žmonių gyvenimo linijomis. Juos būtų galima skaityti atskirai, jei ne knygos pradžia ir pabaiga, sujungusios tas istorijas į jas siejančias vieningą visumą. Ugnis ir vanduo – tai simboliai, kurie šiame romane buvo akcentuojami ne kartą.

Kuo labiau tolo karta, tuo sunkiau darėsi suprasti, apie kurios linijos palikuonį kalbama. Todėl labai gelbėjo knygos pradžioje pateiktas šeimos genealoginis medis. Romanas apima gana ilgą laikotarpį. Ir tai leido iš šalies pamatyti, kaip su metais klostėsi giminės likimas – kaip karta iš kartos keitėsi žmonių gyvenimo sąlygos ir aplinkybės. Tačiau man labiau patiko gilintis į ankstesnes kartas. Autorė atvirai, be pagražinimų ir nutylėjimų perteikė vergų gyvenimus: kokiomis sąlygomis jie gyveno ir ką jie dirbo, kaip kentė smurtą ir panieką, buvo engiami ir skriaudžiami, kaip troško laisvės ir artimo prisilietimo, kaip netektis tapo įprasta jų gyvenimo dalimi. Skaudu, o vietomis netgi žiauru, buvo skaityti. Todėl ir sakau, kad šis romanas ne vasaros skaitiniams...

Visumoje, tai puikus, detalus kūrinys apie vergovę. Ir po klasika man tapusios „Dėdės Tomo trobelės“ jis pasirodė toks stiprus, kad iki sielos gelmių įstrigusios istorijos atšaldė taip įkaitusį orą... Rekomenduoju! Bet su sąlyga, kad pasiliksite jį rudens ar žiemos vakarams ;)

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Yaa Gyasi „Auksinės šaknys“

Chris Carter knygos „Krucifiksas“ apžvalga

Iš namuose pūpsančio bibliotekos „lobyno“ prioriteto tvarka išsirinkau skaityti italų rašytojo trilerį, pavadinimu „Krucifiksas“. Ne šiaip sau. Jį man rekomendavo dar viena knygų mylėtoja (Galadriele Reads), be to, internete mažai atsiliepimų apie ją, todėl tai sužadino mano smalsumą.

Veiksmas prasideda nuo to, kai randama žiauriai (labai žiauriai) nužudyta mergina. Ant sprando jai ištatuiruotas dvigubas kryžius. Tai – prieš du metus mirties bausme nuteisto serijinio žudiko Krucifikso ženklas. Detektyvui Hanteriui ir jo naujajam kolegai Garsijai tenka nelengva užduotis išsiaiškinti nusikaltimo aplinkybes ir surasti žudiką, nes nusikaltimo vieta švari – jokių įkalčių. Situaciją dar labiau sujaukia antroji kraupi žmogžudystė, kurioje paliktas kryžiaus ženklas ir nusikaltimo braižas vėlgi identiški Krucifikso veiksams. Tai kaip yra iš tikrųjų? Ar Krucifiksas kažkokiu būdu sugrįžo ir tęsia savo nusikaltimus, ar jį kažkas mėgdžioja? Knygoje visa tai ir tenka išsiaiškinti geriausiems Los Andželo detektyvams.

Knygos siužetas labai stiprus. Įvykiai dėstomi taip įtemptai, veiksmas vyksta taip greitai, kad nepastebi, kaip knygą ryte ryji akimis (prie to prisideda labai sklandus, lengvai skaitomas tekstas). Nusikaltimų tyrimas ir detektyvų darbas taip įtraukė mane, kad net nepajutau, kaip iš pašalinio stebėtojo pati virtau detektyvu ir su pagrindiniais knygos herojais – Hanteriu ir Garsija – pradėjau narplioti įvykių detales. Iš arti susipažinau su pačiu tyrimo procesu. Per detektyvų tarpusavio dialogus, jų keliamas versijas ir skiriamą dėmesį net smulkiausioms, rodos, visai nelogiškoms detalėms autorius profesionaliai atskleidžia visą detektyvų darbo specifiką. Gal dėlto, kad pats Chris Carter, būdamas kriminalinės psichologijos ekspertas, apklausė ir tyrinėjo realius žmogžudžius. Visa tai jis perteikė knygoje per detektyvo Hanterio asmenį. Todėl trileryje taip pat gausu psichologinių aspektų – kaip per kūno klabą yra suprantamas žmogus. Ir tai mane labai sudomino, labiau pakėlė knygos vertę.

Patiko ir tai, kad įtemptą siužetą autorius švelnino visai nesusijusiais dialogais – kolegų tarpusavio pokalbiais apie šeimas, studijas ar buitinius dalykus. Kas leido šiek tiek atsikvėpti. Taip pat, naujų žmonių ar epizodų priešistorė. Autorius palengva darniai įkomponuoja ją į tekstą, todėl bendram pasakojimui tai netrukdo. Priešingai, suteikia aiškumo. O kalbant apie intymius dalykus (kurių, beje, nedaug tebuvo), man susidarė įspūdis, kad rašo moteris! Autorius ir šioje vietoje mane nustebino.

Nepaisant liaupsių ir pagyrų, kaip ir „Beveidėse aukose“ mane nuvylė knygos baigtis – visa įvykių atomazga. Galbūt esu per daug priekabi, gal per dideli buvo lūkesčiai, bet viso knygos skaitymo metu augantis burbulas ėmė ir subliuško... Palyginus su visu siužetu, ji man pasirodė per silpna. Bet vėlgi, čia tik mano nuomonė. Viską atperka pats veiksmas ir jo plėtojimas. Nes čia buvo visos knygos stiprioji dalis. Ji laikė mane įtraukusi beveik beveik iki paskutinio puslapio.

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Chris Carter „Krucifiksas“

Lisos Jewell knygos „Tada ji dingo“ apžvalga

Apie Lisos Jewell romaną „Tada ji dingo“ girdėjau nedaug. Kai bibliotekoje pamačiau visiškai naują, dar niekieno neskaitytą knygą, instinktyviai įsimečiau ją į krepšelį. Ir sutapimas ar ne (o juk atsitiktinumų nebūna!!!), grįžusi namo perskaičiau ką tik Jūratės knygų dienoraščio paskelbtą jos teigiamą apžvalgą. Tada supratau, metas šiai knygai dėmesį skirti ir man.

Ir nesuklydau! Knyga „Tada ji dingo“ pradangino visą buitį aplinkui. Įsitraukiau į knygos pasaulį ir iš jo išlindau tik užvertusi paskutinį jos puslapį. Epilogą rytojaus dienai palikau – „desertui“. O dabar sėdžiu ir mąstau, koks jausmas mane aplankė, kuo ypatinga knyga, kad šitaip prašėsi būti perskaityta.

Tai įtaigus romanas, kuriame veiksmas plėtojamas ANUOMET (prieš Elės dingimą) ir DABAR (po Elės dingimo). Prieš dešimt metų, išėjusi į biblioteką, paslaptingai dingsta penkiolikmetė mergaitė. Šeima, ypatingai motina, kuriai šioje knygoje skiriamas pagrindinis dėmesys, niekaip negali su tuo susitaikyti ir gyventi toliau, nes dingusios Elės kūnas nerastas. Netikėtai motinos Lauros akiratyje pasirodo mergaitė, kuri iš pažiūros labai panaši į dingusią Elę. Pamažu ji padeda užgydyti Lauros praeities žaizdas, net neįtariant, kur ši pažintis ją nuves, ką ji atskleis ir kaip pasitarnaus dingusios dukters paieškose.

Romane atsiskleidžia platus emocijų pasaulis – netektis, vidinis skausmas ir tuštuma, širdgėla, ilgesys, apatija ir pan. Nuolatinės spėlionės, klausimai ir nežinomybės jausmas. Puikiai perteiktas dukters ir sesers netekusios šeimos pasaulis – suskilęs ir palūžęs, palikęs gilius randus tolimesniame šeimos narių gyvenime. Taip pat nevisaverčio, kompleksuoto vyro požiūris, trokštančio pritapti ir būti normaliu žmogumi. Ir nepateisintų lūkesčių, meilės stygiaus jaučiančios moters vaizduotė, kuri privedė ją prie aiškiu protu nesuvokiamos beprotybės.

Šioje emociškai sunkioje istorijoje buvo meistriškai išlaikyta įtampa. Nors ir ganėtinai greitai supratau, kas yra susijęs su Elės dingimu, tačiau, kaip ir kur ji dingo, ilgą laiką aišku nebuvo. O pabaiga išvis nustebino! Nors, tiesą sakant, apie knygos baigtį nebuvo laiko nė pasvarstyti. Dėmesys nuolat buvo prikaustytas einamiesiems įvykiams ir detalėms. Buvo smalsu sužinoti, kas gi vyks toliau, kuria linkme viskas pasisuks, todėl kaip alkanas vaikas skubėjau versti lapus.

Iš dalies, tai keistas romanas, nes keliose vietose įvykiai ir epizodai man pasirodė neįtikinami, tačiau autorė taip darniai sudėliojo visas detales, kad jomis nepatikėti negali. Mane užbūrė siužetas, įtampa, jausmų pasaulis... tikiuosi savo įspūdžiais, perskaičius knygą, užbūriau ir jus.

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Lisa Jewell „Tada ji dingo“

Clare Swatman knygos „Mamos paslaptis“ apžvalga

Šią knygą pasirinkau todėl, kad Facebook grupėje Knygų santraukos, aprašymai, apžvalgos ir visa kita, kas susiję su knyga su keliomis jos narėmis pasirinkome Sofoklio leidyklos išleistą Clare Swatman kūrinį bendram aptarimui. Perskaičiau ją labai greitai, nes knygos tema, jos herojai ir sukurta įtampa puslapis po puslapio mane įtraukė.

Tai, sakyčiau, psichologinis romanas, kuriame gvildenama vieno žmogaus, suaugusios moters, egzistencijos ir tapatybės klausimas. Džordžė, norėdama išvykti į kelionę, mamos palėpėje ieško savo gimimo liudijimo. Tačiau, jo neranda. Rodos, nieko čia keisto. Džordžė ne juokais sunerimsta, kai bibliotekos archyvuose neranda savo gimimo fakto ir sužino apie tuometinį baisų įvykį – ligoninėje ką tik gimusio vaiko pagrobimą. Tai sutapimas? Kažin... Džordžė karštligiškai ieško atsakymų į vis daugiau iškylančių klausimų, kol galų gale išsiaiškina ir atskleidžia visas su jos gimimu susijusias detales.

Knyga tikrai intriguojanti. Tačiau mane nustebino, kad mamos paslaptis buvo atskleista ganėtinai greitai. Rodos, jokios įtampos, spėlionių jau nebebus. Tačiau vėlesniuose skyriuose į šeimos dramą buvo pažiūrėta kitų žmonių akimis – Džordžės, jos mamos Dženos ir Kimberlės (o kas ji tokia?). Tai labai pritiko šiai istorijai, nes ši gyvenimiška situacija buvo pavaizduota ir kitu kampu. Kitaip tariant, į ją pažiūrėta ne tik nuskriausto, vaikystę praradusio vaiko žvilgsniu, bet ir prieš trisdešimt septynerius metus išgyvenusių šią dramą moterų akimis. Ir visa tai puikiai sudėliojo visus taškus ant „i“. Neleido susidaryti vienašališkos nuomonės, nuteisti ar pateisinti vieną ar kitą knygos herojų.

Knygos siužetas išties jautrus. Paliestos labai svarbios gyvenimo sferos – šeima, sielvartas, žmogaus egzistencija, santykiai, ir, svarbiausia, melo pasaulis. Ilgametis melas su visais jo padariniais. Tik ar jie ištaisomi? Juk laiko atgal neatsuksi. Ar galima apsimesti, kad nieko neįvyko, ir gyventi toliau? Žinoti, kad visą gyvenimą (na, bent jau trisdešimt septynerius metus) buvau aš ir dabar nebesu aš. Tai kas aš esu? Visi šie egzistenciniai klausimai ir nuvedė Džordžę į savasties paieškas, prieš kelis dešimtmečius sugriovusias ne vieno žmogaus gyvenimą, tikintis dabartyje viską ištaisyti ir grąžinti į vietas.

Tai išties gyvenimiška istorija. Ji tikra. Nepaisant to, kad ji parašyta, bet ji gyva. Ji vyksta gyvenime, galbūt kažkur kaimyno bute ar kitame pasaulio krašte. Nes ji reali. Ir tas žinojimas, to gyvumo ir tikrumo pajautimas šioje istorijoje šiek tiek baugina. Priverčia į situaciją žiūrėti atsargiai – įvertinti knygos herojus, jų poelgius, pažvelgti į juos iš šalies. Todėl tai suteikia mums progą pasvarstyti, kodėl buvo pasielgta taip, o ne kitaip, kas sąlygojo tokį pasirinkimą, ko galima iš šios istorijos pasimokyti ir kaip pritaikyti/nepritaikyti viso to savo gyvenimo aplinkoje.

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Clare Swatman „Mamos paslaptis“

Anetos Anra knygos „Niki. Dvigubas portretas“ apžvalga

Po beveik prieš savaitę vykusio Anetos Anra knygos „Niki. Dvigubas portretas“ pristatymo Vilniuje kokteilių bare „Salionas“, norėjau kuo greičiau atsiversti ir perskaityti visų taip išgirtą ir spaudoje išliaupsintą romaną, bet .... man nepavyko. Ir ne dėl to, kad nebuvo laiko ar galimybių, tiesiog ... negalėjau. Negalėjau skubėti. Ir nenorėjau. Nuo pirmojo sakinio aš mėgavausi kiekvienu žodžiu, stilinga kalba, ritmu, meno pasaulio persmelktu knygos dvelksmu, nuo jos sklindančiu intelektualumu ir stilingumu.

Knygoje persipina dviejų tą pačią dieną gimusių, tačiau pusę amžiaus jas skiriančių moterų gyvenimai. Knygos autorė Aneta Anra, pradėjusi domėtis menininkės Niki de Saint Phalle kūryba ir jos autobiografija, pastebėjo daug jas siejančių panašumų. Todėl įterpdama daug autobiografinių detalių iš savo ir Niki gyvenimų, autorė sukonstravo mozaiką – Niki ir Malenos (Malena – knygos autorės „slėptuvė“) autobiografijų kompiliaciją ir pateikė ją kaip grožinės literatūros kūrinį. Todėl knyga įgavo „galbūt romano“ vardą, nes tai – ne vien dokumentika ir memuarai. Viskas joje perteikta labai kūrybiškai. Knygoje daug intertekstų. Jie darniai sudėti ir supinti. Skaitydamas knygą, net nepajauti, kaip iš vienos linijos nuklysti į kitą, kaip peršoki vieną laikmetį ir vėl grįžti, kaip sluoksnis po sluoksnio atsiveria autentiški meno, kultūros pasauliai, kaip atsiskleidžia net intymiausios Niki ir Malenos gyvenimo detalės.

Nepaisant to, kad romane dominuoja melancholija, liūdesys, amžina egzistencija ir žmogiška vienatvė, knygoje jaučiasi šviesumas ir jaukumas. Tai ganėtinai šviesi knyga. Joje kalbama švelniai ir pozityviai. Vietomis netgi yra komizmo ir liūdesio persmelktų komiškų epizodų. Paradoksalu, pati autorė ne kartą knygoje akcentuoja, kad netiki astrologija, tačiau romane astrologiniai įvykiai turi svarbų pagrindą. Knygoje daug sąsajų ir palyginimų, sutapimų – kas kada gimė, susitiko, mirė ir pan.

Šiame kūrinyje išties jaučiasi tvirtas Malenos ir Niki ryšys. Vietomis moterys net susitapatina. Autorė rašo: „kur prasidedu aš ir baigiesi tu, Niki?“. Aneta Anra rašo atvirai, atskleidžia daug savo ir Niki autobiografinių detalių, nebijo apsinuoginti prieš skaitytoją. Rašo elegantiškai, grakščiai. Tai labai intelektualus, brandus kūrinys. Jaučiasi autorės meninis išprusimas, nes romane minima daug žymių menininkų ir jų kūrinių, lankytinų vietų. Jie tarsi nepastebimai įliejami į tekstą, kaip ir trauminės patirtys, motinystė, tėvystė, santykiai su jais, moters seksualumas ir meilė, bendrystės sąsajos. Viskas puikiai sudėta į vientisą kalbą. Romanas parašytas jausmingai, jame daug meninės tiesos. Knyga labai plati ir gili. Tai Malenos kelio knyga. Juo eiti norisi palengva. Kaip Aneta Anra rašydama šį kūrinį suartėjo su Niki, taip ir aš, skaitydama, rodos, susiliejau su Malena. Ir nors nesu meno žmogus, išgyvenau ne vieną patirtį su knygos herojėmis, sužinojau daug, tikrai labai daug detalių iš meno konteksto, praplėčiau ir papildžiau savo literatūrinį akiratį dar vienu turiningu, prasmingu ir savitu „galbūt romanu“.

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Aneta Anra „Niki. Dvigubas portretas“

Kūrybinis darbas: Viena diena žmogaus akimis, kuris atgimė šiam pasauly

Filipas Bošė, žymus prancūzų geografas ir kartografas, 1978-ųjų metų ankstyvą pavasario rytą sėdėjo savo trobelės terasoje ir mėgavosi tyla. Tiesioginius saulės spindulius užstojo gausiais rausvais žiedais aptekusi obelis, ant mažo apvalaus stalelio šalia nežymiai nudegusios žvakės garavo ką tik paruošta kava su mažu gabalėliu šokolado, kurį pastaruoju metu nevalgus Filipas pripažino esant vieninteliu savo maistu. Užsidėjęs akinius ir įsipilęs kavos, senolis pasiėmė į rankas rytinį oficiozą, atsivertė pirmąjį jo puslapį ir neteko amo. Teksto antraštė skelbė Prancūzijos vyriausybės neigiamą požiūrį į Pilipo Bošė pripažinimą pirmuoju prancūzų kartografu, žemėlapiuose pradėjusiu brėžti kontūrines linijas. Būdamas stambaus stoto, bet prastos sveikatos, senolis pajuto stiprų skausmą krūtinės srityje, griebėsi už smarkiai plakančios širdies ir, pritemus sąmonei, paniro į tamsą...

Pabudo Filipas su didžia energija. Sėdėjo tame pačiame krėsle prie apvalaus staliuko, nosis tebebuvo pabalnota masyviais, nuolat smunkančiais akiniais, šalia ataušusios kavos puodelio tebegulėjo šokolado gabalėlis, žvakė jau seniai nudegusi, tačiau rankose laikytas popierinis leidinys buvo virtęs į keistą abstrakciją – planšetę, kurios ekrane švietė oficioze skelbtas ir didį išgąstį senoliui sukėlęs vyriausybės pranešimas.

Pats nė nežinodamas, sėdėjo Filipas po 240 metų ant Vilniaus centre esančio Tauro kalno. Matyt, dėl stipraus šviesos spindulių lūžimo, jam prieš akis pasirodė plento miražas. Lėtai ir sunkiai į kalną juo rabždinosi ūsuotas padaras – link halės turgaus judantis troleibusas, kurio viršuje blyksintys laidai savotiškai panašėjo į aureolę. Visai čia pat švariai nušienautoje pievoje grupelė žmonių žaidė dažasvydį, maža mergaitė vedžiojo pekinų veislės šuniuką ir vadino Šreko vardu, jauna mama su meile stebėjo smėlio dėžėje žaidžiantį dar visai mažą vaikutį, ant suolo sėdintis liesas, spuogais nusėtu veidu jaunuolis įnikęs į žurnalą žinias gilino straipsnyje apie atogrąžų žuvis – barakudas, o iš namų išspirtas pusamžis vyras, turintis ilgametę priklausomybę nuo alkoholio, lėtai vaikštinėjo taku, kvėpavo grynu oru, stengėsi patirti buvimo čia ir dabar jausmą su motyvacija žmoniškėti, nes šeimai ir aplinkiniams jau seniai jis buvo tapęs kaip dagys po uodega.

Sėdėjo Filipas ir su pasimėgavimu gėrė į save jo sąmonei naujus vaizdus. Jis jautėsi tarsi pasakoje ar ateities sapne, kurio herojai – jo lakios vaizduotės padariniai. Jis nei akimirką nebūtų galėjęs pagalvoti, kad veikiant atitinkamiems fizikos dėsniams, jis pats atsidūrė ateityje – policininko, kuris išdygo lyg iš po žemių tiesiai Filipui prieš nosį – dabartyje. Senolis bengė savo mintis, nes antrankiais ir ginklu mosikuodamas tvarkos sergėtojas ne juokais išgąsdino ir privertė jo silpną širdį plakti tankiau ir stipriau, įkvėpti oro darėsi vis sunkiau, išblyškus odai ir staiga išmušus šaltam prakaitui, Filipas vėl paniro į tamsius laikus...

(autorius: Renata Vagonienė)