Lisos Jewell knygos „Tada ji dingo“ apžvalga

Apie Lisos Jewell romaną „Tada ji dingo“ girdėjau nedaug. Kai bibliotekoje pamačiau visiškai naują, dar niekieno neskaitytą knygą, instinktyviai įsimečiau ją į krepšelį. Ir sutapimas ar ne (o juk atsitiktinumų nebūna!!!), grįžusi namo perskaičiau ką tik Jūratės knygų dienoraščio paskelbtą jos teigiamą apžvalgą. Tada supratau, metas šiai knygai dėmesį skirti ir man.

Ir nesuklydau! Knyga „Tada ji dingo“ pradangino visą buitį aplinkui. Įsitraukiau į knygos pasaulį ir iš jo išlindau tik užvertusi paskutinį jos puslapį. Epilogą rytojaus dienai palikau – „desertui“. O dabar sėdžiu ir mąstau, koks jausmas mane aplankė, kuo ypatinga knyga, kad šitaip prašėsi būti perskaityta.

Tai įtaigus romanas, kuriame veiksmas plėtojamas ANUOMET (prieš Elės dingimą) ir DABAR (po Elės dingimo). Prieš dešimt metų, išėjusi į biblioteką, paslaptingai dingsta penkiolikmetė mergaitė. Šeima, ypatingai motina, kuriai šioje knygoje skiriamas pagrindinis dėmesys, niekaip negali su tuo susitaikyti ir gyventi toliau, nes dingusios Elės kūnas nerastas. Netikėtai motinos Lauros akiratyje pasirodo mergaitė, kuri iš pažiūros labai panaši į dingusią Elę. Pamažu ji padeda užgydyti Lauros praeities žaizdas, net neįtariant, kur ši pažintis ją nuves, ką ji atskleis ir kaip pasitarnaus dingusios dukters paieškose.

Romane atsiskleidžia platus emocijų pasaulis – netektis, vidinis skausmas ir tuštuma, širdgėla, ilgesys, apatija ir pan. Nuolatinės spėlionės, klausimai ir nežinomybės jausmas. Puikiai perteiktas dukters ir sesers netekusios šeimos pasaulis – suskilęs ir palūžęs, palikęs gilius randus tolimesniame šeimos narių gyvenime. Taip pat nevisaverčio, kompleksuoto vyro požiūris, trokštančio pritapti ir būti normaliu žmogumi. Ir nepateisintų lūkesčių, meilės stygiaus jaučiančios moters vaizduotė, kuri privedė ją prie aiškiu protu nesuvokiamos beprotybės.

Šioje emociškai sunkioje istorijoje buvo meistriškai išlaikyta įtampa. Nors ir ganėtinai greitai supratau, kas yra susijęs su Elės dingimu, tačiau, kaip ir kur ji dingo, ilgą laiką aišku nebuvo. O pabaiga išvis nustebino! Nors, tiesą sakant, apie knygos baigtį nebuvo laiko nė pasvarstyti. Dėmesys nuolat buvo prikaustytas einamiesiems įvykiams ir detalėms. Buvo smalsu sužinoti, kas gi vyks toliau, kuria linkme viskas pasisuks, todėl kaip alkanas vaikas skubėjau versti lapus.

Iš dalies, tai keistas romanas, nes keliose vietose įvykiai ir epizodai man pasirodė neįtikinami, tačiau autorė taip darniai sudėliojo visas detales, kad jomis nepatikėti negali. Mane užbūrė siužetas, įtampa, jausmų pasaulis... tikiuosi savo įspūdžiais, perskaičius knygą, užbūriau ir jus.

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Lisa Jewell „Tada ji dingo“

Clare Swatman knygos „Mamos paslaptis“ apžvalga

Šią knygą pasirinkau todėl, kad Facebook grupėje Knygų santraukos, aprašymai, apžvalgos ir visa kita, kas susiję su knyga su keliomis jos narėmis pasirinkome Sofoklio leidyklos išleistą Clare Swatman kūrinį bendram aptarimui. Perskaičiau ją labai greitai, nes knygos tema, jos herojai ir sukurta įtampa puslapis po puslapio mane įtraukė.

Tai, sakyčiau, psichologinis romanas, kuriame gvildenama vieno žmogaus, suaugusios moters, egzistencijos ir tapatybės klausimas. Džordžė, norėdama išvykti į kelionę, mamos palėpėje ieško savo gimimo liudijimo. Tačiau, jo neranda. Rodos, nieko čia keisto. Džordžė ne juokais sunerimsta, kai bibliotekos archyvuose neranda savo gimimo fakto ir sužino apie tuometinį baisų įvykį – ligoninėje ką tik gimusio vaiko pagrobimą. Tai sutapimas? Kažin... Džordžė karštligiškai ieško atsakymų į vis daugiau iškylančių klausimų, kol galų gale išsiaiškina ir atskleidžia visas su jos gimimu susijusias detales.

Knyga tikrai intriguojanti. Tačiau mane nustebino, kad mamos paslaptis buvo atskleista ganėtinai greitai. Rodos, jokios įtampos, spėlionių jau nebebus. Tačiau vėlesniuose skyriuose į šeimos dramą buvo pažiūrėta kitų žmonių akimis – Džordžės, jos mamos Dženos ir Kimberlės (o kas ji tokia?). Tai labai pritiko šiai istorijai, nes ši gyvenimiška situacija buvo pavaizduota ir kitu kampu. Kitaip tariant, į ją pažiūrėta ne tik nuskriausto, vaikystę praradusio vaiko žvilgsniu, bet ir prieš trisdešimt septynerius metus išgyvenusių šią dramą moterų akimis. Ir visa tai puikiai sudėliojo visus taškus ant „i“. Neleido susidaryti vienašališkos nuomonės, nuteisti ar pateisinti vieną ar kitą knygos herojų.

Knygos siužetas išties jautrus. Paliestos labai svarbios gyvenimo sferos – šeima, sielvartas, žmogaus egzistencija, santykiai, ir, svarbiausia, melo pasaulis. Ilgametis melas su visais jo padariniais. Tik ar jie ištaisomi? Juk laiko atgal neatsuksi. Ar galima apsimesti, kad nieko neįvyko, ir gyventi toliau? Žinoti, kad visą gyvenimą (na, bent jau trisdešimt septynerius metus) buvau aš ir dabar nebesu aš. Tai kas aš esu? Visi šie egzistenciniai klausimai ir nuvedė Džordžę į savasties paieškas, prieš kelis dešimtmečius sugriovusias ne vieno žmogaus gyvenimą, tikintis dabartyje viską ištaisyti ir grąžinti į vietas.

Tai išties gyvenimiška istorija. Ji tikra. Nepaisant to, kad ji parašyta, bet ji gyva. Ji vyksta gyvenime, galbūt kažkur kaimyno bute ar kitame pasaulio krašte. Nes ji reali. Ir tas žinojimas, to gyvumo ir tikrumo pajautimas šioje istorijoje šiek tiek baugina. Priverčia į situaciją žiūrėti atsargiai – įvertinti knygos herojus, jų poelgius, pažvelgti į juos iš šalies. Todėl tai suteikia mums progą pasvarstyti, kodėl buvo pasielgta taip, o ne kitaip, kas sąlygojo tokį pasirinkimą, ko galima iš šios istorijos pasimokyti ir kaip pritaikyti/nepritaikyti viso to savo gyvenimo aplinkoje.

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Clare Swatman „Mamos paslaptis“

Anetos Anra knygos „Niki. Dvigubas portretas“ apžvalga

Po beveik prieš savaitę vykusio Anetos Anra knygos „Niki. Dvigubas portretas“ pristatymo Vilniuje kokteilių bare „Salionas“, norėjau kuo greičiau atsiversti ir perskaityti visų taip išgirtą ir spaudoje išliaupsintą romaną, bet .... man nepavyko. Ir ne dėl to, kad nebuvo laiko ar galimybių, tiesiog ... negalėjau. Negalėjau skubėti. Ir nenorėjau. Nuo pirmojo sakinio aš mėgavausi kiekvienu žodžiu, stilinga kalba, ritmu, meno pasaulio persmelktu knygos dvelksmu, nuo jos sklindančiu intelektualumu ir stilingumu.

Knygoje persipina dviejų tą pačią dieną gimusių, tačiau pusę amžiaus jas skiriančių moterų gyvenimai. Knygos autorė Aneta Anra, pradėjusi domėtis menininkės Niki de Saint Phalle kūryba ir jos autobiografija, pastebėjo daug jas siejančių panašumų. Todėl įterpdama daug autobiografinių detalių iš savo ir Niki gyvenimų, autorė sukonstravo mozaiką – Niki ir Malenos (Malena – knygos autorės „slėptuvė“) autobiografijų kompiliaciją ir pateikė ją kaip grožinės literatūros kūrinį. Todėl knyga įgavo „galbūt romano“ vardą, nes tai – ne vien dokumentika ir memuarai. Viskas joje perteikta labai kūrybiškai. Knygoje daug intertekstų. Jie darniai sudėti ir supinti. Skaitydamas knygą, net nepajauti, kaip iš vienos linijos nuklysti į kitą, kaip peršoki vieną laikmetį ir vėl grįžti, kaip sluoksnis po sluoksnio atsiveria autentiški meno, kultūros pasauliai, kaip atsiskleidžia net intymiausios Niki ir Malenos gyvenimo detalės.

Nepaisant to, kad romane dominuoja melancholija, liūdesys, amžina egzistencija ir žmogiška vienatvė, knygoje jaučiasi šviesumas ir jaukumas. Tai ganėtinai šviesi knyga. Joje kalbama švelniai ir pozityviai. Vietomis netgi yra komizmo ir liūdesio persmelktų komiškų epizodų. Paradoksalu, pati autorė ne kartą knygoje akcentuoja, kad netiki astrologija, tačiau romane astrologiniai įvykiai turi svarbų pagrindą. Knygoje daug sąsajų ir palyginimų, sutapimų – kas kada gimė, susitiko, mirė ir pan.

Šiame kūrinyje išties jaučiasi tvirtas Malenos ir Niki ryšys. Vietomis moterys net susitapatina. Autorė rašo: „kur prasidedu aš ir baigiesi tu, Niki?“. Aneta Anra rašo atvirai, atskleidžia daug savo ir Niki autobiografinių detalių, nebijo apsinuoginti prieš skaitytoją. Rašo elegantiškai, grakščiai. Tai labai intelektualus, brandus kūrinys. Jaučiasi autorės meninis išprusimas, nes romane minima daug žymių menininkų ir jų kūrinių, lankytinų vietų. Jie tarsi nepastebimai įliejami į tekstą, kaip ir trauminės patirtys, motinystė, tėvystė, santykiai su jais, moters seksualumas ir meilė, bendrystės sąsajos. Viskas puikiai sudėta į vientisą kalbą. Romanas parašytas jausmingai, jame daug meninės tiesos. Knyga labai plati ir gili. Tai Malenos kelio knyga. Juo eiti norisi palengva. Kaip Aneta Anra rašydama šį kūrinį suartėjo su Niki, taip ir aš, skaitydama, rodos, susiliejau su Malena. Ir nors nesu meno žmogus, išgyvenau ne vieną patirtį su knygos herojėmis, sužinojau daug, tikrai labai daug detalių iš meno konteksto, praplėčiau ir papildžiau savo literatūrinį akiratį dar vienu turiningu, prasmingu ir savitu „galbūt romanu“.

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Aneta Anra „Niki. Dvigubas portretas“

Kūrybinis darbas: Viena diena žmogaus akimis, kuris atgimė šiam pasauly

Filipas Bošė, žymus prancūzų geografas ir kartografas, 1978-ųjų metų ankstyvą pavasario rytą sėdėjo savo trobelės terasoje ir mėgavosi tyla. Tiesioginius saulės spindulius užstojo gausiais rausvais žiedais aptekusi obelis, ant mažo apvalaus stalelio šalia nežymiai nudegusios žvakės garavo ką tik paruošta kava su mažu gabalėliu šokolado, kurį pastaruoju metu nevalgus Filipas pripažino esant vieninteliu savo maistu. Užsidėjęs akinius ir įsipilęs kavos, senolis pasiėmė į rankas rytinį oficiozą, atsivertė pirmąjį jo puslapį ir neteko amo. Teksto antraštė skelbė Prancūzijos vyriausybės neigiamą požiūrį į Pilipo Bošė pripažinimą pirmuoju prancūzų kartografu, žemėlapiuose pradėjusiu brėžti kontūrines linijas. Būdamas stambaus stoto, bet prastos sveikatos, senolis pajuto stiprų skausmą krūtinės srityje, griebėsi už smarkiai plakančios širdies ir, pritemus sąmonei, paniro į tamsą...

Pabudo Filipas su didžia energija. Sėdėjo tame pačiame krėsle prie apvalaus staliuko, nosis tebebuvo pabalnota masyviais, nuolat smunkančiais akiniais, šalia ataušusios kavos puodelio tebegulėjo šokolado gabalėlis, žvakė jau seniai nudegusi, tačiau rankose laikytas popierinis leidinys buvo virtęs į keistą abstrakciją – planšetę, kurios ekrane švietė oficioze skelbtas ir didį išgąstį senoliui sukėlęs vyriausybės pranešimas.

Pats nė nežinodamas, sėdėjo Filipas po 240 metų ant Vilniaus centre esančio Tauro kalno. Matyt, dėl stipraus šviesos spindulių lūžimo, jam prieš akis pasirodė plento miražas. Lėtai ir sunkiai į kalną juo rabždinosi ūsuotas padaras – link halės turgaus judantis troleibusas, kurio viršuje blyksintys laidai savotiškai panašėjo į aureolę. Visai čia pat švariai nušienautoje pievoje grupelė žmonių žaidė dažasvydį, maža mergaitė vedžiojo pekinų veislės šuniuką ir vadino Šreko vardu, jauna mama su meile stebėjo smėlio dėžėje žaidžiantį dar visai mažą vaikutį, ant suolo sėdintis liesas, spuogais nusėtu veidu jaunuolis įnikęs į žurnalą žinias gilino straipsnyje apie atogrąžų žuvis – barakudas, o iš namų išspirtas pusamžis vyras, turintis ilgametę priklausomybę nuo alkoholio, lėtai vaikštinėjo taku, kvėpavo grynu oru, stengėsi patirti buvimo čia ir dabar jausmą su motyvacija žmoniškėti, nes šeimai ir aplinkiniams jau seniai jis buvo tapęs kaip dagys po uodega.

Sėdėjo Filipas ir su pasimėgavimu gėrė į save jo sąmonei naujus vaizdus. Jis jautėsi tarsi pasakoje ar ateities sapne, kurio herojai – jo lakios vaizduotės padariniai. Jis nei akimirką nebūtų galėjęs pagalvoti, kad veikiant atitinkamiems fizikos dėsniams, jis pats atsidūrė ateityje – policininko, kuris išdygo lyg iš po žemių tiesiai Filipui prieš nosį – dabartyje. Senolis bengė savo mintis, nes antrankiais ir ginklu mosikuodamas tvarkos sergėtojas ne juokais išgąsdino ir privertė jo silpną širdį plakti tankiau ir stipriau, įkvėpti oro darėsi vis sunkiau, išblyškus odai ir staiga išmušus šaltam prakaitui, Filipas vėl paniro į tamsius laikus...

(autorius: Renata Vagonienė)

Nicholas Sparks knygos „Artima siela“ apžvalga

Norėdama atsipūsti nuo intensyvaus mokymosi įskaitai ir pailsėti nuo „priverstinės“ literatūros, į rankas paėmiau Nicholas Sparks romaną „Artima siela“. Prieš keletą metų esu skaičiusi šio autoriaus knygą „Brangusis Džonai“. Ji man patiko, buvo lengvai skaitoma meilės istorija, todėl to paties tikėjausi ir čia.

Išties, „Artima siela“ yra meilės istorija. Po šešerių metų draugystės santykių krizę išgyvenanti Houpė ir į susitikimą su niekad nematytu tėvu atvykęs Tru netikėtai susitinka paplūdimyje. Jų pažintis, praėjus vos parai, pavirsta į tikrą meilę. Nespėjus įpusėti knygos, rodos, jau viskas, kas būdinga įprastiems meilės romanams, buvo pasakyta. Nenumaniau, kuo autorius sudomins toliau. Bet jis mane nustebino antra knygos dalimi, kurioje įvyko lūžis, išgelbėjęs visą istoriją. Todėl negaliu teigti, kad tai banalus ir nuspėjamas meilės romanas. Jame perteikiama ne tik meilė, bet ir „perbėgama“ per visą įsimylėjėlių gyvenimą. Taip pat labai aiškiai atskleidžiami pasirinkimo ir skausmo aspektai. Autorius taip jautriai perteikė Tru kančią ir Houpės pasirinkimo netikėtumą, kad vos nepravirkau. Įsijaučiau į jų vaidmenis ir klausiau savęs, kaip būčiau jų vietoje pasielgusi aš, prisipažinsiu, netgi vieną iš jų teisiau... Įdomu tai, kad išskirtinį dėmesį autorius skyrė pagrindiniams knygos veikėjams – Houpei ir Tru, visus kitus palikdamas antrame plane – kaip nereikšmingus ir menko vaidmens.

Knygos pavadinimas puikiai įprasmino ir perteikė knygos idėją, jos esmę. Istorija išgalvota, bet pasirinkus pašto dėžutės simboliką, norėta parodyti, kaip likimas ir visata viską sudėlioja į vietas. Juk du žmonės, pamilę vienas kitą, buvo išskirti daugelį metų, tačiau rado būdą, kaip vėl susitikti.

Nepasakyčiau, kad esu meilės romanų mėgėja, bet retkarčiais norisi ir tokių skaitinių. Šiam išskirtiniam atvejui jaučiuosi pasirinkusi tinkamą žanrą ir knygą. O kaip dėl kitų Nicholas Sparks kūrinių? Nežinau... šiuo klausimu daug patirties neturiu. Todėl norėčiau išgirsti nuomones jūsų visų?

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Nicholas Sparks „Artima siela“

Kūrybinis darbas: Rekso ir Pilypo istorija

Gūdi rudens naktis... Tamsūs juodi debesys aptraukė dangų, prapliupo smarkus lietus, o stiprėjantis vėjas lenkė medžius, plėšdamas nuo jų šakas, vartė puodus ir stiklainius, paliktus lauko virtuvėlėje, ir jau buvo beplėšęs nesandariai užsklęstus kiemo vartus, kai, pasigirdus šaižiam garsui ir baltai nušvitus padangei, tą pačią akimirką į Pylipą, arogantišką, pasipūtusį ir viskuo aprūpintą vaikį, ramiai sau parpiantį šiltoje, minkšto patalo lovoje, ir iš kažkur atklydusį ir Pylipo šeimos kieme užsilikusį, tačiau niekieno nemylimą ir neprižiūrimą šunį Reksą, būdraujantį po seniai nenaudojamo arklinio vežimo ratais, trenkė stiprus žaibas.

Pilypas ir Reksas nubudo vienu metu. Staiga stryktelėjo iš savo šiltų guolių, apsičiupinėjo, apsidairė, ir keistas jausmas aplankė abu. „Kažką susapnavau“ – pamąstė juodu ir nieko neįtarę toliau nugrimzdo į nakties miegus.

Išaušus ankstyvam rytui, tiek Pilypas, tiek šunelis Reksas pasijuto keistai. Kaip ir naktį, jie staigiai pašoko iš savo patalų, apsičiupinėjo, apsidairė ir su didžiuliu siaubu suriko: „O, Dieve! Kas aš?! Kas man negerai?!“ – Reksas šaukė balsu Pilypo lovoje, o Pilypas Rekso guolyje, negalėdamas ištarti nei žodžio. Nespėjęs atsitokėti, Reksas Pilypo kūne užuodė stiprėjantį kavos aromatą, kai čia pat su puodeliu rankoje į kambarį įžengė Pilypo tėvas. „Paskubėk sūnau“ – paragino tėvas. „Krepšinio varžybos po valandos, o kad laiku pasiektume krepšinio aikštelę, važiuosime su mano Ferrari“ – puikybe ir išdidumu savo sūnui nenusilenkiantis tėvas griežtai pasakė sūnui ir išeidamas uždarė kambario duris. Reksas, būdamas užguitas, nemylimas ir visų pamirštas šunelis, tačiau išlaikęs begalinę toleranciją visiems žmonėms, iš baimės, o gal iš įpročio, nepratarė nei žodžio, tik nutipeno prie lango, pro kurį po vežimo ratais tarsi pelę po šluota pamatė tupintį susigūžusį Pilypą ir iškart suprato jį esant jo paties kailyje...

Pilypas iš prigimties drąsus ir guvus, dabar baikščiai tupėjo po vežimu, nerimastingai dairydamasis į šalis. Iš greta esančio daržo sklindantis supūvusių braškių dvokas nė iš tolo nepriminė afrodiziakų aromato ir visiškai nežadino aistros, kurią jautė kaimyno podukrai Lijanai. Akimirką Pilypą aplankė baimės ir pykčio jausmas, pereinantis į vidinį maištą, kai, instinktyviai pakėlęs akis į savo kambario langus, ir pamatęs ilgesingai žvelgiantį Reksą savo kūne, iškart suprato nakties transformacijas.

Ir netikėtai, savo paties nuostabai Pilypą aplankė begalinė meilė Reksui! Jis pajautė neapsakomą bendrystės, pilnatvės, pagarbos šuniui kaip gyvūnui, kaip draugui jausmą, suprato, kad skirtingos gyvenimo sąlygos, gaunama meilė ir rūpestis jais paskatino Dievą imtis drastiškų veiksmų, kad suartintų šias iš pažiūros skirtingas, tačiau labai artimas sielas.

Nespėjo Pilypas suloti Reksui, o Reksas sušukti Pilypui, kai netikėtai išniręs iš po medžių viršūnių ir milžinišku greičiu skrisdamas lėktuvas, pradėjo kristi, ir kliudydamas ant kalno ramiai sau šimtmečius stovinčią koplyčią, trenkėsi į žemę. Nuaidėjus galingam triukšmui, Pilypas su Reksu stebuklingai sugrįžo į savo kūnus. Žmonės skubėjo į nelaimės vietą, o Reksas su Pilypu skubėjo į vienas kito glėbį. Padėkoję Dievui už neįkainojamą nakties įvykį, drauge jie nuskubėjo gelbėti incidento, kuris išgelbėjo juos.

(autorius: Renata Vagonienė)

Naglio Bieranco knygos „Ateities žmogaus fenomenas: kaip neknisti sau proto ir džiaugtis gyvenimu“ apžvalga

Naglio Bieranco knygos pristatymo metu, vykusio prieš keletą dienų Vagos knygyne Oze, buvo išreikšta mintis, jog būtų įdomu sužinoti, kokį įspūdį apie Naglį susidarė žmogus, perskaitęs jo knygą, bet prieš tai visiškai nepažinęs autoriaus kaip veikėjo socialiniuose tinkluose. Tai štai, toks žmogus esu aš, ir štai mano pastebėjimai apie Naglį ir jo neseniai pasirodžiusią knygą viešumoje.

Visų pirma, mane sudomino knygos viršelis. Intensyvi rožinė spalva ne tik atkreipia dėmesį, traukia akį, bet ir intriguoja... mat knygos autorius ir viršelio veidas yra vyras! Be to, pasukinėjus knygą palei šviesą, nuo jos atsispindi šypsenėlės🙂🙃🙂 Ir visos jos yra pozityvios🙂 Visa tai traukia, žadina smalsumą, todėl nevalingai norisi ją paimti į rankas ir sužinoti, kuo gi nustebins jos vidus.

Knyga yra suskirstyta pagal temas į atskirus trumpus skyrius – potemes. Jie nėra vienas su kitu susiję, todėl nėra reikalo skaityti visos knygos nuosekliai. Galima skaityti temomis, tai patogu. O jei domina atskira potemė ar kyla konkretus klausimas, gali atsiversti turinyje nurodytą puslapį ir pasigilinti į tai, kas tuo metu aktualu.

Man labai patiko knygos turinio pateikimo būdas. Iš pradžių kalba pats autorius Naglis Bierancas. Jis atvirai pasakoja apie save, savo gyvenimą, patyrimus ir mintis bei pamąstymus tam tikra tema. Po jo pasisakymo, pateikiamos psichologo Tomo Lagūnavičiaus mintys, komentarai ir patarimai. Tai tikrai labai sveikintinas dalykas, nes žmogaus elgseną ir mąstymą, kuri buvo atskleista per Naglio asmenybę, pakomentuoja specialistas – ne tik pritaria ar paneigia, bet ir pasiūlo alternatyvius būdus ir sprendimus, nurodo gaires ir žingsnius ar galimus elgesio variantus. Pati knygos idėja – atskleisti Naglio asmenybę per psichologinę prizmę – pakelia jos vertę ir suteikia didesnį pasitikėjimo ja jausmą. O tai labai svarbu, nes knyga skirta jaunimui. Žinant tai, kad jų amžius yra jautriausias, o Naglis Bierancas (kaip vėliau sužinojau iš jo profilio Instagrame) yra jų pavyzdinė, sektina asmenybė, pasirinktas tikrai puikus, sakyčiau, adekvatus formatas. Šioje knygoje didžiausias dėmesys kreipiamas į laisvo, įvairialypio žmogaus patirtį, į jo gyvenimo būdą, siekiant parodyti galimus gyvenimo variantus: įvairius kelius ir būdus, kuriuos žmonės, ypatingai jaunimas, gali rinktis ir elgtis taip, kaip nori. Svarbiausia, kad čia nėra jokio moralo. Tik pavyzdys, kaip atsitiko Nagliui, ir kaip jis elgėsi atitinkamose situacijose. Netgi ne vienoje vietoje Naglis kartoja, „nežinau, ar čia gerai, ar blogai“. Tačiau vėliau pateikiami specialisto psichologo samprotavimai ir patarimai viską sudėlioja į vietas.

Nors autorius pats rašo, kad motyvacinių knygų neskaito, tačiau galiu drąsiai teigti, kad tai motyvacinė knyga! 😄Paradoksalu☺️ Tai puikus asmeninės saviugdos ir savipagalbos gidas jaunimui. Pateiktas lengva, žaisminga, aiškiai suprantama forma. Knygoje galima rasti begalę įvairių situacijų ir jų sprendimo būdų. Panašiai, kaip Ingos Juodkūnės romane „Rytoj vėl patekės saulė“, kai per pagrindinės knygos herojės Paulos asmenybę aptariamos įvairios sritys, įvairios situacijos iš įvairių pusių ir siūlomi sprendimai ir išeities keliai. Taip ir šioje knygoje parodoma, kad esame įvairiapusiai, esame daugialypės asmenybės ir mus ištinka įvairios situacijos. Todėl neturime užgniaužti ir slopinti savojo „aš“, priešingai, turime atskleisti ir realizuoti kiekvieną savo „aš“ pusę.

Noriu pažymėti, kad knygoje daaaug keiksmažodžių😬🤭 Knygos pristatymo metu buvo pasakyta, kad sudėtingiausia buvo „dorotis“ su keiksmažodžiais, nes jų Naglio žodyne apstu. Kadangi jie yra autoriaus išsireiškimo forma ir neatsiejama jo asmenybės dalis, buvo nuspręsta juos palikti ir į keiksmažodžius įdėti žvaigždutes. Mane, atvirai tariant, tai trikdė ir trukdė skaitymui. Manau, kad Naglio mintys būtų nepriekaištingai skambėjusios ir be jų, bet... jei tai yra žmogaus išsireiškimo forma, tebūnie! Aš jį priimu tokį, koks jis yra😉

Nežinau, koks Naglis yra Instagrame ir realiame gyvenime, bet knygoje man jis pasirodė labai atviras, nuoširdus, laisvas ir atsipalaidavęs žmogus. Jis griauna visas nusistovėjusias normas, ir netgi biologinius ritmus! Todėl savo pavyzdžiu drąsina jaunimą nebijoti būti savimi: atskleisti save ir realizuoti savo tikslus. Skaitydama šią knygą, aš supratau, kad Naglis gyvena šioje akimirkoje, jam neįdomu, kad buvo anksčiau, nes tai jau praeitis, jam įdomu tik tai, kas yra dabar, daro tai, ką nori ir jaučia, kad jam tinka ir patinka, žengia koja kojon su technologijom ir gyvenimo permainom, o į gyvenimą žvelgia tik pozityviai.

Jeigu būčiau mama, norėčiau, kad mano vaikas perskaitytų Naglio Bieranco knygą pirmiau, nei pradėtų jį „sekti“ socialiniuose tinkluose. Nesigailiu, kad perskaičiau šią knygą ir aš. Joje yra tikrai daug gerų minčių, pasiūlymų ir patarimų. Gal ne viskas man priimtina, bet nėra būtina viską "sugerti" į save ir pripažinti tai tiesa. Galime tiesiog pasiimti tai, kas mums tinka. Svarbiausia, kad esame laisvi pasirinkimų ir galimybių. Tereikia mums tą suvokti ir priimti. Neteisti kitų. Būti savimi. Turėti viskam noro. Į pasaulį žiūrėti plačiau. Gyventi čia ir dabar. Nusiteikti pozityviai. Didžiausią dėmesį kreipti į save, nes „viskas yra dėl manęs, dėl mano paties gerovės ir noro jaustis gerai“. Naglio Bieranco knyga mane nustebino. Arba atvirkščiai, nustebino pažintis su Nagliu Bierancu Instagrame. Požiūris priklauso nuo to, kada jį pirmiau pažinai...😉

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Naglis Bierancas „Ateities žmogaus fenomenas: kaip neknisti sau proto ir džiaugtis gyvenimu“