Kūrybinis darbas: Rekso ir Pilypo istorija

Gūdi rudens naktis... Tamsūs juodi debesys aptraukė dangų, prapliupo smarkus lietus, o stiprėjantis vėjas lenkė medžius, plėšdamas nuo jų šakas, vartė puodus ir stiklainius, paliktus lauko virtuvėlėje, ir jau buvo beplėšęs nesandariai užsklęstus kiemo vartus, kai, pasigirdus šaižiam garsui ir baltai nušvitus padangei, tą pačią akimirką į Pylipą, arogantišką, pasipūtusį ir viskuo aprūpintą vaikį, ramiai sau parpiantį šiltoje, minkšto patalo lovoje, ir iš kažkur atklydusį ir Pylipo šeimos kieme užsilikusį, tačiau niekieno nemylimą ir neprižiūrimą šunį Reksą, būdraujantį po seniai nenaudojamo arklinio vežimo ratais, trenkė stiprus žaibas.

Pilypas ir Reksas nubudo vienu metu. Staiga stryktelėjo iš savo šiltų guolių, apsičiupinėjo, apsidairė, ir keistas jausmas aplankė abu. „Kažką susapnavau“ – pamąstė juodu ir nieko neįtarę toliau nugrimzdo į nakties miegus.

Išaušus ankstyvam rytui, tiek Pilypas, tiek šunelis Reksas pasijuto keistai. Kaip ir naktį, jie staigiai pašoko iš savo patalų, apsičiupinėjo, apsidairė ir su didžiuliu siaubu suriko: „O, Dieve! Kas aš?! Kas man negerai?!“ – Reksas šaukė balsu Pilypo lovoje, o Pilypas Rekso guolyje, negalėdamas ištarti nei žodžio. Nespėjęs atsitokėti, Reksas Pilypo kūne užuodė stiprėjantį kavos aromatą, kai čia pat su puodeliu rankoje į kambarį įžengė Pilypo tėvas. „Paskubėk sūnau“ – paragino tėvas. „Krepšinio varžybos po valandos, o kad laiku pasiektume krepšinio aikštelę, važiuosime su mano Ferrari“ – puikybe ir išdidumu savo sūnui nenusilenkiantis tėvas griežtai pasakė sūnui ir išeidamas uždarė kambario duris. Reksas, būdamas užguitas, nemylimas ir visų pamirštas šunelis, tačiau išlaikęs begalinę toleranciją visiems žmonėms, iš baimės, o gal iš įpročio, nepratarė nei žodžio, tik nutipeno prie lango, pro kurį po vežimo ratais tarsi pelę po šluota pamatė tupintį susigūžusį Pilypą ir iškart suprato jį esant jo paties kailyje...

Pilypas iš prigimties drąsus ir guvus, dabar baikščiai tupėjo po vežimu, nerimastingai dairydamasis į šalis. Iš greta esančio daržo sklindantis supūvusių braškių dvokas nė iš tolo nepriminė afrodiziakų aromato ir visiškai nežadino aistros, kurią jautė kaimyno podukrai Lijanai. Akimirką Pilypą aplankė baimės ir pykčio jausmas, pereinantis į vidinį maištą, kai, instinktyviai pakėlęs akis į savo kambario langus, ir pamatęs ilgesingai žvelgiantį Reksą savo kūne, iškart suprato nakties transformacijas.

Ir netikėtai, savo paties nuostabai Pilypą aplankė begalinė meilė Reksui! Jis pajautė neapsakomą bendrystės, pilnatvės, pagarbos šuniui kaip gyvūnui, kaip draugui jausmą, suprato, kad skirtingos gyvenimo sąlygos, gaunama meilė ir rūpestis jais paskatino Dievą imtis drastiškų veiksmų, kad suartintų šias iš pažiūros skirtingas, tačiau labai artimas sielas.

Nespėjo Pilypas suloti Reksui, o Reksas sušukti Pilypui, kai netikėtai išniręs iš po medžių viršūnių ir milžinišku greičiu skrisdamas lėktuvas, pradėjo kristi, ir kliudydamas ant kalno ramiai sau šimtmečius stovinčią koplyčią, trenkėsi į žemę. Nuaidėjus galingam triukšmui, Pilypas su Reksu stebuklingai sugrįžo į savo kūnus. Žmonės skubėjo į nelaimės vietą, o Reksas su Pilypu skubėjo į vienas kito glėbį. Padėkoję Dievui už neįkainojamą nakties įvykį, drauge jie nuskubėjo gelbėti incidento, kuris išgelbėjo juos.

(autorius: Renata Vagonienė)

Naglio Bieranco knygos „Ateities žmogaus fenomenas: kaip neknisti sau proto ir džiaugtis gyvenimu“ apžvalga

Naglio Bieranco knygos pristatymo metu, vykusio prieš keletą dienų Vagos knygyne Oze, buvo išreikšta mintis, jog būtų įdomu sužinoti, kokį įspūdį apie Naglį susidarė žmogus, perskaitęs jo knygą, bet prieš tai visiškai nepažinęs autoriaus kaip veikėjo socialiniuose tinkluose. Tai štai, toks žmogus esu aš, ir štai mano pastebėjimai apie Naglį ir jo neseniai pasirodžiusią knygą viešumoje.

Visų pirma, mane sudomino knygos viršelis. Intensyvi rožinė spalva ne tik atkreipia dėmesį, traukia akį, bet ir intriguoja... mat knygos autorius ir viršelio veidas yra vyras! Be to, pasukinėjus knygą palei šviesą, nuo jos atsispindi šypsenėlės🙂🙃🙂 Ir visos jos yra pozityvios🙂 Visa tai traukia, žadina smalsumą, todėl nevalingai norisi ją paimti į rankas ir sužinoti, kuo gi nustebins jos vidus.

Knyga yra suskirstyta pagal temas į atskirus trumpus skyrius – potemes. Jie nėra vienas su kitu susiję, todėl nėra reikalo skaityti visos knygos nuosekliai. Galima skaityti temomis, tai patogu. O jei domina atskira potemė ar kyla konkretus klausimas, gali atsiversti turinyje nurodytą puslapį ir pasigilinti į tai, kas tuo metu aktualu.

Man labai patiko knygos turinio pateikimo būdas. Iš pradžių kalba pats autorius Naglis Bierancas. Jis atvirai pasakoja apie save, savo gyvenimą, patyrimus ir mintis bei pamąstymus tam tikra tema. Po jo pasisakymo, pateikiamos psichologo Tomo Lagūnavičiaus mintys, komentarai ir patarimai. Tai tikrai labai sveikintinas dalykas, nes žmogaus elgseną ir mąstymą, kuri buvo atskleista per Naglio asmenybę, pakomentuoja specialistas – ne tik pritaria ar paneigia, bet ir pasiūlo alternatyvius būdus ir sprendimus, nurodo gaires ir žingsnius ar galimus elgesio variantus. Pati knygos idėja – atskleisti Naglio asmenybę per psichologinę prizmę – pakelia jos vertę ir suteikia didesnį pasitikėjimo ja jausmą. O tai labai svarbu, nes knyga skirta jaunimui. Žinant tai, kad jų amžius yra jautriausias, o Naglis Bierancas (kaip vėliau sužinojau iš jo profilio Instagrame) yra jų pavyzdinė, sektina asmenybė, pasirinktas tikrai puikus, sakyčiau, adekvatus formatas. Šioje knygoje didžiausias dėmesys kreipiamas į laisvo, įvairialypio žmogaus patirtį, į jo gyvenimo būdą, siekiant parodyti galimus gyvenimo variantus: įvairius kelius ir būdus, kuriuos žmonės, ypatingai jaunimas, gali rinktis ir elgtis taip, kaip nori. Svarbiausia, kad čia nėra jokio moralo. Tik pavyzdys, kaip atsitiko Nagliui, ir kaip jis elgėsi atitinkamose situacijose. Netgi ne vienoje vietoje Naglis kartoja, „nežinau, ar čia gerai, ar blogai“. Tačiau vėliau pateikiami specialisto psichologo samprotavimai ir patarimai viską sudėlioja į vietas.

Nors autorius pats rašo, kad motyvacinių knygų neskaito, tačiau galiu drąsiai teigti, kad tai motyvacinė knyga! 😄Paradoksalu☺️ Tai puikus asmeninės saviugdos ir savipagalbos gidas jaunimui. Pateiktas lengva, žaisminga, aiškiai suprantama forma. Knygoje galima rasti begalę įvairių situacijų ir jų sprendimo būdų. Panašiai, kaip Ingos Juodkūnės romane „Rytoj vėl patekės saulė“, kai per pagrindinės knygos herojės Paulos asmenybę aptariamos įvairios sritys, įvairios situacijos iš įvairių pusių ir siūlomi sprendimai ir išeities keliai. Taip ir šioje knygoje parodoma, kad esame įvairiapusiai, esame daugialypės asmenybės ir mus ištinka įvairios situacijos. Todėl neturime užgniaužti ir slopinti savojo „aš“, priešingai, turime atskleisti ir realizuoti kiekvieną savo „aš“ pusę.

Noriu pažymėti, kad knygoje daaaug keiksmažodžių😬🤭 Knygos pristatymo metu buvo pasakyta, kad sudėtingiausia buvo „dorotis“ su keiksmažodžiais, nes jų Naglio žodyne apstu. Kadangi jie yra autoriaus išsireiškimo forma ir neatsiejama jo asmenybės dalis, buvo nuspręsta juos palikti ir į keiksmažodžius įdėti žvaigždutes. Mane, atvirai tariant, tai trikdė ir trukdė skaitymui. Manau, kad Naglio mintys būtų nepriekaištingai skambėjusios ir be jų, bet... jei tai yra žmogaus išsireiškimo forma, tebūnie! Aš jį priimu tokį, koks jis yra😉

Nežinau, koks Naglis yra Instagrame ir realiame gyvenime, bet knygoje man jis pasirodė labai atviras, nuoširdus, laisvas ir atsipalaidavęs žmogus. Jis griauna visas nusistovėjusias normas, ir netgi biologinius ritmus! Todėl savo pavyzdžiu drąsina jaunimą nebijoti būti savimi: atskleisti save ir realizuoti savo tikslus. Skaitydama šią knygą, aš supratau, kad Naglis gyvena šioje akimirkoje, jam neįdomu, kad buvo anksčiau, nes tai jau praeitis, jam įdomu tik tai, kas yra dabar, daro tai, ką nori ir jaučia, kad jam tinka ir patinka, žengia koja kojon su technologijom ir gyvenimo permainom, o į gyvenimą žvelgia tik pozityviai.

Jeigu būčiau mama, norėčiau, kad mano vaikas perskaitytų Naglio Bieranco knygą pirmiau, nei pradėtų jį „sekti“ socialiniuose tinkluose. Nesigailiu, kad perskaičiau šią knygą ir aš. Joje yra tikrai daug gerų minčių, pasiūlymų ir patarimų. Gal ne viskas man priimtina, bet nėra būtina viską "sugerti" į save ir pripažinti tai tiesa. Galime tiesiog pasiimti tai, kas mums tinka. Svarbiausia, kad esame laisvi pasirinkimų ir galimybių. Tereikia mums tą suvokti ir priimti. Neteisti kitų. Būti savimi. Turėti viskam noro. Į pasaulį žiūrėti plačiau. Gyventi čia ir dabar. Nusiteikti pozityviai. Didžiausią dėmesį kreipti į save, nes „viskas yra dėl manęs, dėl mano paties gerovės ir noro jaustis gerai“. Naglio Bieranco knyga mane nustebino. Arba atvirkščiai, nustebino pažintis su Nagliu Bierancu Instagrame. Požiūris priklauso nuo to, kada jį pirmiau pažinai...😉

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Naglis Bierancas „Ateities žmogaus fenomenas: kaip neknisti sau proto ir džiaugtis gyvenimu“

Julian Barnes knygos „Vienintelė istorija“ apžvalga

Mano rankose – ką tik įveikta knyga „Vienintelė istorija“. Įveikta todėl, kad Julian Barnes kūryba (bent jau šis kūrinys) man pasirodė ne tiek sudėtinga, kiek kitokia, išskirtinė, skaitoma lėtai ir palengva. Tai prisiminimų knyga, pasakojanti apie jauno vyro meilę kone dvigubai už jį vyresnei moteriai.

Pirmoje knygos dalyje autorius pristato 19-čio Polo ir 48-tės Siuzanos gražią meilės istoriją, pasakojamą Polo lūpomis – jo atsidavimą ir pasiaukojimą, nesijaučiant ko nors netekus, jo aistrą ir trauką vyresnei moteriai, požiūrį į gyvenimą pro „rožinius akinius“, kai niekas aplinkui tampa nebesvarbu ir neturi reikšmės: nei amžiaus skirtumas, nei pinigai, nei aplinkinių nepritarimas. Jo besąlyginį tikėjimą ir pasitikėjimą Siuzana, meile ir tiesa. Antroje dalyje aprašomas meilės atoslūgis. Pradeda blėsti meilė, šaltėja santykiai, Polas pavargsta nuo apsimetinėjimo, kad viskas gerai, ir tiesos vengimo. Vienu metu pradeda jausti užuojautą ir priešiškumą Siuzanai, kai joje nebelieka to jukumo, švelnumo ir patiklumo – viso to, kas buvo būdinga moteriai, kurią jis buvo pamilęs. Jo meilė baigėsi, liko tik gailestis ir pyktis, nukreiptas į tai, kas pražudė Siuzaną ir jų meilę. Trečioje dalyje vyksta pasakojimas po daugelio metų – iš šono, ne Polo lūpomis. Tarsi savo meilės istorijos vertinimas – ką jis suprato, sužinojo, ką atrado ir iš ko pasimokė. Polo patirtis suformavo jį kaip asmenybę su kieta širdimi. Siuzana paliko pėdsaką jo gyvenime, „nes visa, ką esi išgyvenęs, neišdildomai pasilieka tavyje ir niekur nedingsta“ – sako knygos autorius. Tačiau Polas nesigailėjo nieko, kas įvyko ir kaip susiklostė jo gyvenimas. Jis netgi didžiavosi savo pasirinkimo (t.y. meile vyresnei moteriai) išskirtinumu.

Ar man patiko ši knyga? Sakyčiau, TAIP. Nepaisant to, kad meilės istorija tarp skirtingo amžiaus žmonių šiais laikais nieko jau nestebina, mane sužavėjo jos pateikimo būdas. Autorius pasakoja savo prisiminimus ir kreipiasi į skaitytojus. Jis skundžiasi savo atmintimi, nes knygoje ne kartą kartojamos frazės „neprisimenu“, „gerai neprisimenu“, „kiek atsimenu“, „kiek pamenu“, „prisimenu tik“ ir pan. Jam nereikšmingos atrodo detalės (nieko stebėtino, juk pasakotojas vyras!). Autoriui svarbu buvo išsaugoti ir atpasakoti teisingus, o ne tikslius prisiminimus. Jis norėjo atkurti Siuzanos paveikslą tokį, koks jis buvo tada, kai jie pradėjo draugauti.

Man patiko šioje knygoje pateiktas požiūris į meilę. Konkrečiau, teiginys, kad „visi žmonės turi meilės istoriją. Net jeigu nieko iš to neišeina, net jeigu meilė užgęsta ar lieka neatsakyta, tai nereiškia, kad jos nebuvo. Ir ta istorija yra vienintelė gyvenime“. Man taip pat patiko ne kartą autoriaus knygoje kartojamas filosofinis pasvarstymas: „drąsa tai ar bailumas? Ar tiesiog neišvengiamybė“? Tam tikrose situacijose tai priverčia tave susimąstyti ir paliekama vietos nuspręsti pačiam.

Šiame romane, kiek mažiau, bet atkreipiamas dėmesys į fizinį bei žodinį smurtą, alkoholizmą, bet plačiau ta tema neplėtojama. Todėl man netgi norėtųsi, kad istorija būtų papasakota ir iš Siuzanos, moters, pusės, kaip tai buvo meistriškai padaryta Lauren Groff romane „Moiros ir furijos“. Siuzana šioje vietoje, manau, vaidino gana svarbų vaidmenį, ir būtų galima parašyti atskirą knygą ar bent jau išplėtoti naują liniją jos akimis.

Knyga nėra iš lengvųjų, bet priverčia daug ką apmąstyti. Ji – mano rekomenduotinų knygų sąraše!

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Julian Barnes „Vienintelė istorija“

Živilės Galdikienės knygos „Laiškai, kurių tu niekada negausi“ apžvalga

Šios knygos skaityti planuose nebuvo. Bet ją man tiesiai į rankas padavė mama ir sako: „perskaityk, dukrele, gera lietuviška, tikrai labai gera knyga“. Panašiai kaip ir knygos herojei Paulai atsiuntė dienoraštį mama J Knyga nedidelės apimties, vos 190 psl., todėl „susiskaitė“ per porą vakarų.

Knygoje pateikiami dviejų kartų keturių moterų gyvenimai, persipinę vienos šeimos istorija. Joje pasakojama dvidešimto amžiaus pradžios dviejų seserų – Katrinos ir Agotos – ir šių laikų viena kitos nepažįstančių – Paulos ir Saulės – gyvenimo peripetijos ir vingiai. Persileidimus išgyvenančiai Paulai į rankas papuola jos prosenelės Katrinos dienoraštis, atskleidžiantis senolės praeitį. Dėl sunkių gyvenimo sąlygų vos penkiolikos ji buvo išsiųsta dirbti pas ponus. Neilgai trukus naiviai tikėdamasi geresnio gyvenimo namus paliko ir jos sesuo Agota, kuriai likimas išbandymų nepagailėjo. Nutrūkus ryšiams, Katrina nieko daugiau apie seserį negirdėjo. Apie ją atskleidžia antroji knygos dalis ir su ja susijusi Saulė. Po šimto metų, 2013 metų pavasarį, atsitiktinai parke susitikusios jaunos moterys išsiaiškina trūkstamas detales ir jas bendrai siejančią šimtametę praeitį.

Siužetas sugalvotas gana įdomiai. Nebuvo nuobodus dėl istorijų kaitaliojimo laike. Man patiko skaityti šių dienų įvykius ir tuo pačiu nusikelti į praeitį, nes prisiminimų ir pasakojimų iš praeities čia apstu. Smalsumą kėlė senolės Katrinos dienoraštis, kuriame puikiai perteikta senovinė mąstysena ir kalba. Pačios autorės kalbėsena ir rašymo stilius yra gana laisvas, jame dominuoja kasdienė šiuolaikinė „buitinė“ kalba, kuri kaip knygai, man, deja, pasirodė nelabai tinkama. Pradžioje labai nustebino daugybė vaizdingų posakių ir palyginimų, įdomių pasakymų, frazių ar išsireiškimų. Iš pradžių man patiko ir kėlė įspūdį, vėliau šiek tiek vargino, norėjosi mažiau. Romanas išsiskiria ir tuo, kad buvo parašytas remiantis tikromis žmonių istorijomis ir jame yra nemažai realių įvykių nuotrupų. Nors jis pasakoja nelengvus gyvenimiškus dalykus, tačiau skaitėsi sklandžiai, greitai ir lengvai.

Knyga artimiau paliečia moteris, negalinčias susilaukti vaikų. Savo kūrinyje autorė įpynė dalį savo istorijos, susijusios su dar negimusio vaiko praradimu. Atvirai pateikė moters ir vyro santykius tokiu sunkiu momentu. Tiesiogiai be nutylėjimų aprašė mūsų senelių ir prosenelių gyvenimo laikus, puikiai nupiešė tuometinį ir šiuolaikinį šeimų gyvenimo vaizdą. Netgi iškyla šiek tiek istorinių detalių, nes pasakojimuose apie Katriną ir Agotą minimas pirmojo pasaulinio karo laikotarpis, veiksmas vyksta jo kontekste. Knyga tokia maža, o apima tiek daug! Paliečia tiek daug temų ir užmojis toks platus, kad perskaičius knygą reikia dar laiko sudėlioti viską į „stalčiukus”.

Ilgą laiką buvau nusiteikusi prieš lietuvių autorių kūrybą. Bet turiu padėkoti mamai ir Živilei Galdikienei, kad pralaužė ledus J Ši knyga visiškai pakeitė mano neigiamą požiūrį į lietuvių autorių kūrybą, nes įrodė, kad ji gali būti ir yra tikrai vertinga. Ne tik senieji rašytojai, bet ir naujokai šioje srityje yra kūrybingi, perspektyvūs ir turiningi žmonės. Jie turi daug ką pasakyti, tereikia mums išgirsti ir juos priimti.

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Živilė Galdikienė „Laiškai, kurių tu niekada negausi“

Kūrybinis darbas: Moneta pliaže

Aš esu keliauninkė dviejų centų vertės moneta. Tokia jau mano dalia, kad tenka nuolat keisti savo gyvenamąją vietą: iš vienos piniginės į kitą, iš vienų rankų į kitas, iš vieno pinigų maišo į kitą, ir taip visada ratu. Žinoma, toks gyvenimo būdas labai įgrysta, nes nespėju adaptuotis prie vienų sąlygų, kai atsiveria vartai kitoms, ir taip žingsnelis po žingsnelio tarsi akmenuotos upės slenksčiais aš nepailstamai keliauju savo gyvenimo keliu... kol vieną rytą, įspindus skaisčiai saulei, po Baltijos jūros pakrante praūžusio dulkių sūkurio, aš atsidūriau pliaže.

Gulėjau numesta ar pamesta ant vėjo supustytos smėlio kopos, iš kažkur sklido švelnus tilindžiuojančio varpelio garsas, šalia manęs gulėjo pusiau prakąstas ragaišio gabalas, kiek tolėliau iš po smėlio kyšojo vąšeliu nertos beždžionės galva su viena dobilo formos akimi, o virš galvos ratus suko baltasis gandras. Nuo pliažo pakraštyje esančių griuvėsių, menančių kadais čia buvusią nemenką tribūną, link manęs artėjo skarmalais apsikarstęs luošas žmogus. Jis įsiręžęs viena ranka tempė paskui save surūdijusį vamzdį, o kitoje po pažastimi buvo pasikišęs knygą „Metafizikos pagrindai“. Drįsau susidaryti įspūdį tą žmogų esant eruditą – apsišvietusį ir mokytą žmogų, kurį kadais aplankė apreiškimas parašyti tokį neįkainojamos vertės kūrinį, tačiau ištikus nuopuoliui, pavirtusį į vargšą raišą, iš pažiūros ramaus būdo ir geros sąžinės elgetą, pajūrio smėlyje kantriai ieškantį ir besitikintį rasti aukso monetą.

Ir ačiū Dievui jis rado mane! Didingai pakėlė prieš saulę, pavartė, patrynė suskirdusiais pirštais, ir, nuoširdžiai nusišypsojęs bedante laimės kupina šypsena, įsidėjęs mane į kiaurą kelnių kišenę, pasuko savo keliu…

(autorius: Renata Vagonienė)

Gail Honeyman knygos „Eleonorai Olifant viskas gerai“ apžvalga

Šią knygą norėjau perskaityti jau seniai, bet niekaip nepavykdavo gauti šio vienintelio egzemplioriaus mūsų mažoje provincijos bibliotekoje. Ir kai man pagaliau nusišypsojo laimė (galiu drąsiai tai pavadinti laime) ją paimti į rankas, nepaleidau jos nei šventinį savaitgalį, nei vėlyvais vakarais.

Šiame nemažos apimties romane vyrauja siauras, paprastas, sakyčiau, minimalus siužetas, bet istorija pateikta taip meistriškai, kad nepastebi, kaip verti puslapį po puslapio ir galiausiai supranti, kad puslapis jau paskutinis. Istorija neprailgo ir nebuvo nuobodi. Autorė labai subtiliai išlaviravo tarp kasdienio, neįmantraus vienos moters gyvenimo ir jos sudėtingo vidinio pasaulio. Ji puikiai sugebėjo atskleisti mums šios moters savitą požiūrį į pasaulį, jos suvokimą, kurį sąlygojo vaikystėje patirtos traumos.

Knygoje pasakojamas trisdešimtmetės Eleonoros Olifant gyvenimas, tekantis įprasta vaga: nuobodus darbas, tušti namai, paguoda degtinėje, nemalonūs motinos skambučiai ir pan. Eleonora visada manė, kad toks gyvenimo būdas yra normalus, kol į jos gyvenimą atėjo nauji žmonės ir pradėjo klostytis nauji įvykiai ir situacijos. Jauna moteris suvokė, kad gyvenimas gali būti visai kitoks nei ji įsivaizdavo jį esant. Nors niekad nesiskundė ir visiems visada kartodavo, kad jai viskas yra gerai, iš tikrųjų tą jausmą nuoširdžiai atvira širdimi ji pajuto tik istorijos pabaigoje, kai išsilaisvino iš jos vidinį pasaulį slėgusios naštos.

Knygoje paliečiama daug sunkių dalykų: vaikystės traumos ir netektys, vienatvė, depresija, žema savivertė ir nuolatinis (savęs) peikimas, sunkumų slopinimas alkoholyje, socializacijos nebuvimas ir pan. Nepaisant to, istorija pateikiama iš šviesiosios pusės, pozityviai, vietomis šmaikščiai, su jumoro gaidele, privertusia mane ne kartą nusišypsoti. Eleonora vaizduojama gana stipri ir įdomi asmenybė. Ji labai konkreti, pastabi detalėms, korektiška ir, sakyčiau, vaikiškai atvira, bet jokiu būdu ne naivi persona. Jai tenka su viskuo dorotis pačiai. Niekas jai neparodė teisingo gyvenimo kelio (nors klausimas, ar apskritai kas nors jį žino, ir ar turi teisę jį nurodinėti kitiems). Ji darė tai, kas jai atrodė tuo metu geriausia. Jai buvo nusispjaut į visuomenės normas, ji elgėsi taip, kaip ji norėjo, nevaidmainiavo. Šioje istorijoje nepastebėjau jokio jos skleidžiamo negatyvo ar nepasitenkinimo esama situacija. Net ir tais atvejais, kai nepajutusi švelnumo, artimo žmogaus prisilietimo, meilės, ji sugebėjo pozityviai vadovauti gyvenimiškomis tiesomis ir neteisti, nelieti neapykantos ant kitų žmonių, net ir savo mamos.

Man ši istorija labai gili ir emociškai sunki. Rodos, skaitai kaip paprastą romaną, bet pasiimi iš jo tiek daug! Drąsiai galiu priskirti šią knygą prie savo mėgstamiausių ir labiausiai mane paveikusių literatūrinių kūrinių. Negaliu apsakyti to jausmo – to lengvumo skaitant ir sunkumo likus ją perskaičius. Išties, puiki knyga! Rekomenduoju perskaityti visiems!

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Gail Honeyman „Eleonorai Olifant viskas gerai“

Kūrybinis darbas: Fabrice Midal knyga „C'est la vie: menas nesukti sau galvos”

Man didis džiaugsmas ir garbė pristatyti Jums Fabrice Midal kūrinį „C'est la vie: menas nesukti sau galvos”. Tikiuosi, kad šis kūrinys turinio atžvilgiu Jums bus skanus kaip burnoje tirpstantis belgiškas šokoladas, nuo kurio atšimpa dantys, žingeidžias ir smalsias nosis suvirpins tarsi cinamoninių sausainių kvapas, o išliekamoji kūrinio vertė paliks aukso grynumo naudą kiekvieno skaitytojo mintyse ir gilų pėdsaką širdyje.

Jau pačioje knygos įžangoje atskleidžiamas dažno iš mūsų paveikslas – mes nuolat stengiamės atitikti visuomenės primestus standartus, verkiant stengiamės viską atlikti tobulai, tačiau patys dėl to nesijaučiame gerai. Todėl knygoje iškart pasiūloma ir išeitis – mūsų kaip asmenybių transformacija – menas nesukti sau galvos!

Skaitant knygą, akiniai gali būti padėti į šalį, ir pats neprivalai būti ypatingai budrus, nes knygos anatomija nesudėtinga. Knyga tarsi svetinga prieglauda talpina savyje 15 skyrių su pasiūlymais kaip atsipalaiduoti ir atsiduoti gyvenimui, nustoti blaškytis ir krypuoti į šonus lyg būtume sūpynės, o savo gyvenimą pradėti piešti paprastesnėmis spalvomis. Kiekvieno skyriaus dekoracija – žymių žmonių citatos, tarsi aureolė vainikuoja skyriaus svarbą ir esminius dalykus.

Skaitant šią pozityviai nuteikiančią, drąsias permainas siūlančią knygą apima palaimos ir malonumo jausmas tarsi šiltas merino vilnos megztinis, apsaugantis tave nuo baimės, ir neleidžiantis prasiskverbti įtemptos kasdienybės problemoms. Pasijunti tvirtas it giliai šaknis įleidęs medis ir palengva įgauni ryžto veikti – pradėti gyventi taip, kaip norime mes, tapti žmonėmis – pačiais savimi, o ne vaidinti mums visuomenės primestus vaidmenis.

Šioje knygoje akcentuojama meilė ir pagarba sau, siekis būti savimi, kad pagaliau atrastume savo vietą gyvenime ir būtume laimingi – kad laimės pasaga glūdėtų kiekvieno iš mūsų širdyje.

Pasikartosiu, man didis džiaugsmas ir garbė pristatyti šį nuostabų kūrinį Jums kaip įrankį, mokantį mus atsipalaiduoti, atsiduoti visam, kas vyksta ir susitaikyti su gyvenimu – tiesiog nesukti sau galvos!

(autorius: Renata Vagonienė)