Renatos Šerelytės knygos „Raganos širdis“ apžvalga

Kadangi, perskaičius Renatos Šerelytės knygą „Izabelė“, kilo nemažai diskusijų, ar „Izabelė“ ir ankstesnė rašytojos knyga „Raganos širdis“ yra susijusios knygos, ar „Izabelė“ yra „Raganos širdies“ tęsinys, nutariau perskaityti ir pastarąjį Renatos Šerelytės kūrinį, kad išsiaiškinčiau pati.

Todėl drįstu teigti, kad knygos yra susijusios ir „Izabelė“ yra „Raganos širdies“ tęsinys. Iš knygos „Raganos širdis“ sužinojau Magdalenos rando ant skruosto atsiradimo priežastį, Izabelės gimimo aplinkybes, taip pat paaiškėjo Magdalenos beprotybės priežastys, jos polinkis į šaltumą, abejingumą ir netgi žiaurumą, jos santykis su augalais, gyvūnais ir vaistais, nuolat kartojamas juodųjų drignių užkeikimas ir begalė kitų niuansų, kurių detalių, nenorėdama atskleisti knygos turinio ir siužeto, minėti aš plačiau nenoriu. Tik vienas aspektas – Agnieškutė – mane suklaidino. Jeigu skaitysite abi knygas, tikrai pastebėsite.

„Raganos širdis“ man skaitėsi žymiai lengviau. Ko gero, manęs nebenustebino autorės vartojama senovinė kalba, vaizdingi žodžiai, išsireiškimai ir palyginimai, įmantri sakinių struktūra. Šiame kūrinyje taip pat apstu senovinių ir man nežinomų žodžių, kaip antai: pūzras, žalga, sukoris, brukas, foliantas, pakajai, druzgai, pušnis, pularda, patina, uorė, gurba, pleperza, sukata ir pan. Tokie išsireiškimai, kaip „kasydamasis klyną“, „o šita pinda“, „kiek vienu kartu apmyžt tesugebėtų“ ir pan. kėlė man juoką ir susižavėjimą autorės kūrybos subtiliu atvirumu ir akiplėšiškumu. O gebėjimas koncentruotai ir glaustai perteikti žymių istorinių asmenybių gyvenimo peripetijas ir vingius tokios nedidelės apimties knygoje (221 psl.) mane išties apstulbino.

Šioje knygoje, kaip ir knygoje „Izabelė”, vaizduojamas 16 a. laikotarpis. Įvykiai sukasi aplink tokias asmenybes, kaip Žygimantas Augustas, karalienė Bona, Barbora Radvilaitė, ir žinoma, Magdalena, kuriai knygoje kreiptinas didžiausias dėmesys. Tai herojė, kurią galime pažinti kaip moterį, raganą, žiniuonę, draugę, patikėtinę, išdavikę ar priešę. Ir mums patiems paliekama laisvė nuspręsti, kas ji. „Raganos širdis“ yra realesnis kūrinys nei „Izabelė“, nes jame pateikiama daugiau tikrų istorinių įvykių ir detalių, mažiau nukrypstama į mistinius dalykus, daugiau herojų, veiksmo, judesio ir intrigų.

Džiaugiuosi, kad šios knygos pateko į mano akiratį. Didžiuojuosi ir esu patenkinta savimi, kad perskaičiau jas abi. Renatos Šerelytės kūryba yra išskirtinė, autentiška ir labai intelektuali. Nors „Izabelė“ mane suglumino ir sukėlė dviprasmiškus jausmus, bet „Raganos širdis“ sudėliojo viską į vietas. Tokio pasimetimo ir nuomonės neapibrėžtumo nebuvo. Todėl tiems, kurie nori susipažinti su šios autorės kūryba, skaityti tik vieną ar kitą knygą, rekomenduoju perskaityti jas abi. Žodžiais neapsakomas jausmas ir patyrimas garantuotas!

Knygos apžvalga Facebook: Perskaitytų knygų dienoraštis - Renata Šerelytė "Raganos širdis"