Aš gyvenu nedideliame bute. Dėl to esu dėkinga aš Ramutei,
nes ji man suteikė pastogę saulėtame vanile kvepiančiame kambaryje. Turiu aš
mamą, glaudžiančią mane po savo sparneliu, ir daug sesučių, švelniais
skruostukais kutenančių manuosius žandukus.
Dienas
mes leidžiame stebėdamos tuščius namus, klausydamos tylos ar triukšmą
keliančius garsus, svajojame stebėdamos pro langą praplaukiančius vaizdus. O
naktimis mes tauškiame! Bet ne niekus. Mes atveriam vidinius klodus ir
turiningai pildome namus jaukumo, grožio, išminties ir meilės, šviesumo,
supratimo ir darnumo perlais.
Tik
vakarais nutyla mūsų erzelis, kai pro duris įžengusi Ramutė įkvepia dienos
ramybės ir naktinio šurmulio kvapus. Ir nesvarbu, ar skuba ji, pavargus, alkana
– ji švelniai glosto mamą, žvilgsniu pasveikina seses, su pagarba ir meile
galiausiai paima mane...
Laibu
pirštu nubraukia dulkelę nuo manęs, priglaudžia prie krūtinės su šypsena veide,
į pintą krėslą sėda laikydama mane ir valandai ne vienai pasineria į pažinimo,
tobulėjimo ir išminties gelmes.
Aš gyvenu
nedideliame bute – tarp sienų keturių, o dar tiksliau, Ramutės širdyje ...
Taigi, atspėk, kas aš?
(autorius: Renata Vagonienė)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą