Tai naujausia Renatos Šerelytės knyga, išleista šiais metais. Ši knyga buvo mano pirmoji pažintis su šios autorės kūryba. Ir prisipažinsiu, man ji buvo nelengva.
Šiame romane susipina
dviejų moterų likimas. Viena jų – maištininkė, raudonplaukė, pamestinukė,
laumės vaikas, iš vienų namų į kitus keliaujanti, su gamtos pasauliu
bendraujanti ir kapinių prieglobstyje randanti užuovėją – Izabelė. Kita –
atmintį praradusi, pas vaistininką atklydusi ir pasilikusi, jo amatą perėmusi –
Magdalena. Siužeto linija sudėta taip, kad moterų pasauliai, jų nerimstančios
sielos susikerta tik knygos pabaigoje.
Romanas apima 16 a.
laikotarpio Vilnių. Apie tai byloja knygoje minimi Žygimantas Augustas,
Livonija, magistras – žodžiai, būdingi tam laikotarpiui. Romane panaudoti tikri
istoriniai įvykiai, persipinę su išgalvotais įvykiais ir personažais. Romanas
kupinas misticizmo, raganiškumo ir viduramžių dvasios. Mane be galo nustebino
ir sudomino senoviniai žodžiai, kurių ne vieno prasmės man teko paieškoti
internete. Kaip antai: kontušas, kykas, skreitas, rukė, piupitro, špilis,
govėda, gurgulai, gliaumas, ruimo, kodylo ir pan. Mane išties žavėjo autorės
kalbos vaizdingumas, to meto kalbėsenos – senovinės šnektos išlaikymas ir
savotiškas tiesmukiškumas aprašant tam tikras scenas ar įterpiant palyginimus.
Tačiau... Nuoširdžiai
sakau, kad knygą skaityti man buvo sunku. Vietomis, pastraipą skaičiau ne
kartą, galvą teko pasukti norint prisiminti ir susieti tam tikrus įvykius ir
detales. Gal visa tai lėmė sunkesnis rašymo stilius, senovinė kalba ir mistinės
detalės. Gal mano nepakankamas išprusimas, nes tokio stiliaus knygų skaitymu aš
pasigirti negaliu. O gal reikėjo pirma perskaityti autorės knygą „Raganos
širdis“ ir ši knyga yra jos tęsinys. Nežinau... Todėl knygos vertinti ir
(ne)rekomenduoti nesiryžtu. Nesijaučiu turinti teisę, todėl palieku kiekvienam
apsispręsti pagal save.
Pradžioje, perskaičius
trečdalį knygos, man norėjosi ją mesti. Tačiau kažkas manyje neleido ir skatino
skaityti toliau. Pasidaviau raginimui. O vėliau jau pačiai darėsi smalsu
sužinoti, kaipgi atsiskleis tųdviejų moterų istorijos, kaip viskas baigsis ir į
ką išsirutulios jų likimai. Ir nė kiek nesigailiu. Susipažinau su išskirtine
lietuvių autorės kūryba, papildžiau savo žinių bagažą ir jaučiuosi praturtinusi
save. Netgi užsimaniau labiau susipažinti su Renatos Šerelytės kūryba ir
perskaityti kažką daugiau iš jos kūrinių. Netikėtai sau pačiai, tenka
pripažinti, kad knyga mane „užkabino“. Ji turi šarmo! Raganiški
kerai mane užkerėjo...
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą