Ruduo…
vėlyvas vakaras… sukalbėjusi maldą, užgesinu
šviesas, atsigulu į šiltą patalą ir palaiminga nugrimztu į miegus.
Sapnuoju
dykumas, pajūrio birų smėlį, lengvų bangų ošimą, kol netikėtai vaizdą užstoja
ilgas tamsus šešėlis. Toli horizonte
pamatau ateinantį žmogų... bet ne, ten ne žmogus, jis daug didesnis,
masyvesnis, dribla kažkoks!
Pasitrinu akis. Bandau identifikuoti
tą didžiulį nerangų padarą. „O Dieve mano!”
– sušunku. Juk ten dramblys!
Ne juokais išsigąstu, bandau trauktis atbulomis, bet kojos tartum švininės
manęs neklauso. Pasitrinu darkart akis, Ir nustembu. Dramblio nebėra, bet link
manęs artėja triukšmingas orkestras!
Tikrų tikriausias orchestras su muzikantais ir dirigentu priešakyje, kuris
nesėkmingai bando klerkinti
armoniką. Bet tai juk nesvarbu! Tenoriu paklausti, kas jie
tokie ir kaip čia atsirado, bet lūpos nejuda, ištarti žodžio negaliu. Todėl vėl
pasitrinu akis. „O šventas Tėve!“ – suspiegiu. Po kojomis tarsi meilužiai trinasi dvi žalsvai juodos katės, primerktomis iš geidulio akimis. Nepajudu. Nutirpsta
sprandas, skausmas perveria krūtinę, o veidas išbąla tarsi vaškinės lėlės. Bandau
nusiraminti, bet taip baugu… ir vėl pasitrinu akis. Aplink
tyla, glosnus vėjelis tolygiai kelia
bangą, o paskutiniai saulės spinduliai palydi horizontą. Apsidairau aplink,
kačių jau nebėra, lengviau atsikvėpiu, bet pajudėti vis dar negaliu. Ir stoviu
taip… minutę, dvi, gal visą amžinybę, nes laiko pojūčio nebeturiu. Netrukus vėl
stiprėja oro pūkšnis, staiga pakyla
smėlio sūkurys ir pagaliau! Pasąmonėj
išgirstu savo balsą: „Nusiramink, Dievas tave myli, jis apsaugos tave“.
Ir mano pačios nuostabai įtampa palengva atslūgsta, kojas kaustantis sąstingis
atsileidžia, o į išbalusius skruostus sugryžo raudonis. Tikėjimas ir suvokimas,
kad Dievas yra šalia, man suteikė drąsos, ryžto ir pasitikėjimo savimi. Meilė Dievui išlaisvino mane iš baimės
gniaužtų, suteikė stiprybės paleisti visas skriaudas, glūdinčias giliai širdies
gelmėje. Ir tada aš supratau, kad visi vaizdiniai tebuvo miražas, mano baimės ir nuoskaudos, nepasitikėjimas savimi ir savęs
nuvertinimas – didžiulis dramblys, nedarnus orkestras, juodos katės – tebuvo
simboliai, t.y. orakulas, kurio
pagalba aš suvokiau, kad neatleidimas kitam, o svarbiausia sau, nuodija mane ir
gramzdina į tamsybės liūną. Mano mintys nepaliaujamai sukosi orbita, kol galiausiai nurimo, nes
paleido viską: visa, kas žeidė ir skaudino, kas draskė širdį ir sielą, kas
neramino ir gąsdino... nes širdis atleido! Ir pasidarė taip ramu ramu...
Nubundu
dar neišaušus, neįprastai žvali ir pakilios nuotaikos. Pasirąžau ir energingai
strykteliu iš lovos, pasiruošusi rytinei kavai. Netikėtai mano dėmesį patraukė laimės pasaga, kabanti virš miegamojo
durų. „Keista“ – pagalvojau. „Juk buvom ją pakabinę žemyn nukreiptais galais,
nes man taip gražiau. O šįryt
ji kabo – aukštyn, atvirkščiai“. „Hmm, tikrai, keista...“. Bet kavos aromatas,
atsklidęs iš virtuvės, sujaukė mano mintis ir pasišokinėdama lyg mažas vaikas
nulėkiau ruoštis naujai dienos pradžiai.
(autorius: Renata Vagonienė)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą