Aušros Matulaitytės knygos „Prijaukinti vėjai“ apžvalga

Aušros Matulaitytės romaną „Prijaukinti vėjai“ norėjau perskaityti iškart, kai tik leidykla „Tyto alba“ pranešė apie šią naujieną. Mane be galo sužavėjo knygos viršelis, kvepiantis vandenynu, lengvumu ir laisvės pojūčiu – tuo, ko man tuo metu reikėjo. Kadangi negalėjau dalyvauti balandžio mėnesį vykusiame pirmame šios knygos pristatyme, labai nudžiugau gavusi progą sudalyvauti vos prieš pora dienų vykusiame antrame romano pristatyme jaukioje Rūdninkų knygyno aplinkoje.

Buvau susipažinusi su visomis man žinomomis šio romano apžvalgomis ir, perskaičiusi knygą pati, supratau, kad belieka joms paantrinti, jog romanas tikrai dvelkia lengvumu ir vasaros atostogų dvasia. Pagrindinė knygos veikėja Alba, norėdama pabėgti nuo savo gyvenimo – nuo visko ir nuo visų – susikrauna lagaminą ir išskrenda į Kanarų salas – į Lanserotę. Ten, kur šilta ir gražu. Saloje jauna mergina darbuojasi viename iš vietinių viešbučių ir tuo pačiu mėgaujasi nerūpestingu kurortiniu gyvenimu. Todėl romane iš arti galima susipažinti ne tik su buitiniu gyvenimu Lanserotėje, bet ir ispanų papročiais, pomėgiais ir jų požiūriu į tam tikrus dalykus, kas jiems įprasta ir natūralu, kuo garsėja Kanarų salos ir kaip „verda“ ispaniškas gyvenimas. Čia apstu atsipalaidavimo, nerūpestingumo, laisvės, drąsos ir lengvumo jausmo. Autorė puikiai įsijautė į šalies dvasią, nes kurį laiką ten pati gyveno. Todėl romanas – ne tik fantazijos vaisius. Jame yra šiek tiek jos pačios, šiek tiek kitų žmonių išgyvenimų. Netgi kelių veikėjų charakteriai ir vardai perteikiami tokie, kokie jie buvo iš tikrųjų.

Knygos pradžioje pateikta ištrauka iš Jurgos Ivanauskaitės kūrinio „Miegančių drugelių tvirtovė“ ir vėliau tekste minima Elizabet Gilbert nėra atsitiktinės. Šios autorės yra Aušros Matulaitytės mūzos ir įkvepėjos jos kūryboje, todėl jauna rašytoja nevengia jų paminėti ir savo romane. Mano dėmesį taip pat patraukė knygos pavadinime besipuikuojantis žodis „prijaukinti“, kuris ne kartą buvo pavartotas tekste. Todėl nesistebiu, kodėl jis buvo pasirinktas vienu iš pagrindinių, siekiant įvardyti šio kūrinio esmę.

Šioje Kanarų saloje nutikusioje istorijoje vartojama daug posakių ir gyvenimiškų tiesų, būdingų mums visiems. Autorė pafilosofuoja ir pasijuokia iš jų, laido sąmojus, todėl vietomis knyga yra gana šmaikšti, tiesmuka ir atvira. Romanas yra labai lengvai skaitomas, paprastas, nuspėjamas ir tikrai suteikiantis lengvumo jausmą. Tarsi pūkelis nešamas vėjo virš jūros paviršiaus. Tai tikras vasaros skaitinys! Skaitydamas jį, įsijauti į tą kurortinį gyvenimą ir nepajunti, kaip jau perki laimingą bilietą į Kanarų salas.

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Aušra Matulaitytė „Prijaukinti vėjai“