Mano rankose ir vėl
lietuvių autorės kūryba. Šį kartą debiutinis psichologės, mindfulness trenerės
ir tinklaraščio www.atspirtiestaskas.lt
autorės Ingos Juodkūnės romanas „Rytoj vėl patekės saulė“. Dalinuosi knygos
pristatymo, vykusio gegužės 22 dieną Vilniaus Švc. Mergelės Marijos Ramintojos
bažnyčioje, išsakytomis mintimis ir savo patirtimi perskaičius knygą.
Knygos idėja Ingai
Juodkūnei kilo palaipsniui. Knyga gimė iš asmeninės ir profesinės autorės
patirties. Pamatinė knygos vertybė – autobiografiškumas. Ingos teigimu,
pagrindinė knygos herojė Paula didžiąja dalimi yra ji pati, bet tai nėra tikra
autentiška jos istorija, nes į kūrinį įpintos situacijos ir vietomis „pagražinti“
įvykiai iš kitų žmonių gyvenimo. Todėl kūriniui buvo suteiktas autobiografinio
romano žanras. Jį galima skaityti kaip laisvalaikio skaitinį arba sunkiu
gyvenimo periodu kaip terapinį veikalą.
Pagrindinė knygos herojė
– Paula. Iš pažiūros, sėkminga moteris, laiminga mama ir žmona, tačiau serganti
sielos liga – depresija. Visi ją supantys žmonės – vyras, vaikai, draugės,
bendradarbiai, Žanas, Patrikas ir Matas – yra personažai, padedantys jai
gyventi. Visas romano siužetas sukasi apie Paulos išgyvenimus ir jos vidinį
pasaulį – nuolatinę kovą su savimi egzistencijos kelyje. Pasak Ingos Juodkūnės,
rašydama šią istoriją, ji norėjo perteikti ir atskleisti visuomenei, ką ji
išgyveno ir patyrė pati, ir parodyti, kaip galima išeiti iš kančios, net jei
išėjimo nepastebime. Ir knygos autorei tas puikiai pavyko. Į istoriją ji
sugebėjo įpinti ne tik įvairias gyvenimiškas situacijas, bet ir pasiūlyti
išeitis iš jų. Ne patarimus ir pamokymus, bet realias situacijas kaip išeiti iš
užburto rato. Autorė ne kartą akcentavo, kad „visada yra bent vienu sprendimu
daugiau, nei šiuo metu matome“, todėl svarbiausia yra judėti – žengti nors mažą
žingsnelį į priekį ir ieškoti sprendimų. Romane Paula vaizduojama kaip labai
stipri asmenybė. Nepaisant nuolatinės vidinės kovos, nuovargio ir egzistencinės
beprasmybės jausmo, Paula surado jėgų ieškoti pagalbos pas specialistus ir
visomis jėgomis kabintis į gyvenimą.
Tai labai stipri knyga.
Jautri, gyvenimiška, atvira ir emociškai sunki istorija. Tai gilus patyrimas.
Viskas išgyventa ir išjausta, nieks neišgalvota. Sutinku su kunigu Algirdu
Toliatu, kad autorė rašo apie depresiją, bet nedepresuojančiai. Tai labai
šviesi knyga. Ingai Juodkūnei pasisekė perteikti visuomenei tai, kas kamuoja
daugelį iš mūsų ar bent kažkuria dalimi paliečia mus visus. Ji nesudėjo į šią
knygą sausų pamokymų ir būdų, kaip išeiti iš kančios, kaip tai būdinga daugumai
psichologinių ar asmeninės saviugdos knygų. Ji perteikė viską per gyvenimišką
žmogaus kasdienybės prizmę. Taip, kad visiems būtų aišku ir suprantama.
Perskaičiau šią knygą
praktiškai per parą. Taip įsijaučiau į ją, kad net ištirpau laiko erdvėje –
viskas aplinkui nublanko ir tapo nesvarbu. Verčiau puslapį po puslapio, ir
nepastebėjau kaip ją užbaigiau. Knygos apimtis nei daug nei mažai – peržengia 300
puslapių ribą. Knyga apie sunkius dalykus, bet skaitėsi lengvai. Skaitydama
tarsi sklandžiau ore stebėdama iš šalies, vietomis nusileisdama ir išgyvendama
įvykius kartu su heroje Paula. Romanas mane palietė. Ir jautriai. Ko gero,
buvau ne tik skaitytojas, bet ir artimas šiai temai žmogus...
Knygos apžvalgą noriu
užbaigti visa pasakančiais medicinos daktaro, gydytojo psichoterapeuto,
Lietuvos kognityvinės ir elgesio terapijos asociacijos prezidento, Lietuvos
įsisąmoninimu grįstos psichologijos asociacijos prezidento Juliaus Neverausko
žodžiais: „ši knyga jums ir apie jus (mus). Apie jūsų (mūsų) buvusį, esamą arba
būsimą kentėjimą. Apie jūsų (mūsų) ieškojimus ir atradimus. Apie pastangas,
nusivylimą jomis ir vilties atgavimą. Apie jūsų (mūsų) gyvenimo prasmę. Apie
iššūkius ir sunkumus, kuriuos teks įveikti. Tikiu, kad ji padės jums... Ne, ne
kentėti. Ji padės gyventi. Gyventi savo gyvenimą“ (300-301 psl.).
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą