Aušros Matulaitytės knygos „Prijaukinti vėjai“ apžvalga

Aušros Matulaitytės romaną „Prijaukinti vėjai“ norėjau perskaityti iškart, kai tik leidykla „Tyto alba“ pranešė apie šią naujieną. Mane be galo sužavėjo knygos viršelis, kvepiantis vandenynu, lengvumu ir laisvės pojūčiu – tuo, ko man tuo metu reikėjo. Kadangi negalėjau dalyvauti balandžio mėnesį vykusiame pirmame šios knygos pristatyme, labai nudžiugau gavusi progą sudalyvauti vos prieš pora dienų vykusiame antrame romano pristatyme jaukioje Rūdninkų knygyno aplinkoje.

Buvau susipažinusi su visomis man žinomomis šio romano apžvalgomis ir, perskaičiusi knygą pati, supratau, kad belieka joms paantrinti, jog romanas tikrai dvelkia lengvumu ir vasaros atostogų dvasia. Pagrindinė knygos veikėja Alba, norėdama pabėgti nuo savo gyvenimo – nuo visko ir nuo visų – susikrauna lagaminą ir išskrenda į Kanarų salas – į Lanserotę. Ten, kur šilta ir gražu. Saloje jauna mergina darbuojasi viename iš vietinių viešbučių ir tuo pačiu mėgaujasi nerūpestingu kurortiniu gyvenimu. Todėl romane iš arti galima susipažinti ne tik su buitiniu gyvenimu Lanserotėje, bet ir ispanų papročiais, pomėgiais ir jų požiūriu į tam tikrus dalykus, kas jiems įprasta ir natūralu, kuo garsėja Kanarų salos ir kaip „verda“ ispaniškas gyvenimas. Čia apstu atsipalaidavimo, nerūpestingumo, laisvės, drąsos ir lengvumo jausmo. Autorė puikiai įsijautė į šalies dvasią, nes kurį laiką ten pati gyveno. Todėl romanas – ne tik fantazijos vaisius. Jame yra šiek tiek jos pačios, šiek tiek kitų žmonių išgyvenimų. Netgi kelių veikėjų charakteriai ir vardai perteikiami tokie, kokie jie buvo iš tikrųjų.

Knygos pradžioje pateikta ištrauka iš Jurgos Ivanauskaitės kūrinio „Miegančių drugelių tvirtovė“ ir vėliau tekste minima Elizabet Gilbert nėra atsitiktinės. Šios autorės yra Aušros Matulaitytės mūzos ir įkvepėjos jos kūryboje, todėl jauna rašytoja nevengia jų paminėti ir savo romane. Mano dėmesį taip pat patraukė knygos pavadinime besipuikuojantis žodis „prijaukinti“, kuris ne kartą buvo pavartotas tekste. Todėl nesistebiu, kodėl jis buvo pasirinktas vienu iš pagrindinių, siekiant įvardyti šio kūrinio esmę.

Šioje Kanarų saloje nutikusioje istorijoje vartojama daug posakių ir gyvenimiškų tiesų, būdingų mums visiems. Autorė pafilosofuoja ir pasijuokia iš jų, laido sąmojus, todėl vietomis knyga yra gana šmaikšti, tiesmuka ir atvira. Romanas yra labai lengvai skaitomas, paprastas, nuspėjamas ir tikrai suteikiantis lengvumo jausmą. Tarsi pūkelis nešamas vėjo virš jūros paviršiaus. Tai tikras vasaros skaitinys! Skaitydamas jį, įsijauti į tą kurortinį gyvenimą ir nepajunti, kaip jau perki laimingą bilietą į Kanarų salas.

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Aušra Matulaitytė „Prijaukinti vėjai“

Sertifikatas

John Boyne knygos „Berniukas dryžuota pižama“ apžvalga

Mano literatūrinė pažintis su holokaustu – sistemingu masiniu žydų genocidu – dar tikrai nesibaigė. Perskaičiusi Ulrich Alexander Boschwitz knygą „Keleivis“ ir Heather Morris knygą „Aušvico tatuiruotojas“, iš pajautimo ėmiausi John Boyne kūrinio „Berniukas dryžuota pižama“. Nepaisant to, kad knyga pakankamai sena (2009 m.) ir pagal ją pastatytas filmas (ko gero, jau visų matytas), knyga taip ir liko savo laiku mano nepaliesta. Šįkart buvo puiki proga atsiversti šį tarptautinį bestselerį ir kartu su knygos herojais išgyventi jų likimus.

Tai istorija, pasakojama devynmečio Bruno, vokiečių karininko sūnaus, lūpomis. Palikusi Berlyną, šeima atsikrausto į Autvitą (taip knygoje įvardijamas Aušvicas, o fiureris – Furoru). Berniukas nesupranta, kas tai per vieta, ir jaučiasi joje svetimas ir vienišas. Kol vieną dieną už spygliuotos tvoros pamato liesą, dryžuota pižama vilkintį berniuką. Tarp žydo Šmuelio ir Bruno užsimezga nuoširdi draugystė, kuri nuveda juos į tragišką baigtį. Šioje vietoje ir kyla klausimas, ką autorius turėjo omenyje, suteikdamas knygai pavadinimą „Berniukas dryžuota pižama“ – Šmuelį ar Bruną?

Romanas labai jautrus. Rodos, kitaip ir neturėtų būti, kai kalbama tokia skaudžia tema. Bet gilumo ir emocionalumo šiai knygai prideda tai, kad vaizdas piešiamas vaikų akimis. Brunas vaizduojamas kaip labai draugiškas, smalsus ir malonus berniukas, bet... naivus. Jis nesuprato jį supančios aplinkos ir tuometinio savo draugo padėties. Jis nuolat užduodavo kvailus klausimus, kodėl ant Šmuelio veido mėlynės, kodėl jis toks liesas, kodėl jis ir visi kiti už tvoros dėvi vienodus drabužius, kvietė draugą į svečius ir atostogų į Berlyną, ir pats veržėsi kitapus tvoros, norėdamas pažaisti su Šmueliu. O žydų berniukas kalba santūriai, nutyli faktus, tarsi bijodamas išsižioti ir per daug kažką pasakyti. O atsakydamas į Bruno klausimus ir reaguodamas į jo teiginius, dažnai akcentuoja nemanantis, kad tai gera mintis. Du vienmečiai berniukai, bet dvi skirtingos pusės – žydai ir ne žydai (kaip įvardijo Bruno sesuo Gretel). Skirtingos jų padėtys ir skirtingi pasaulio suvokimai. Skirtingos patirtys ir patyrimai, kurie vaizduojami per kiekvieno prizmę.

Romane didžiausias dėmesys skiriamas to meto gyvenimo Aušvice atskleidimui – taip, kaip į tai žvelgė ir kaip jautė likimo nuskriaustas žydų berniukas ir nerūpestingą vaikystę turintis vokiečių karininko sūnus. Bet tai nesutrukdė autoriui perteikti istorinių įvykių ir tuometinės realios situacijos. John Boyne savo knygoje sugebėjo labai subtiliai pateikti šią temą. Tiesiogiai jis neaprašo koncentracijos stovyklos baisumų, bet atskleidžia juos per situacijas, scenas ir detales, pačiam skaitytojui palikdamas laisvę įsivaizduoti, kas vyko, ir susidaryti savo vaizdą, remiantis istorinėmis žiniomis ir širdies pajautimu.

Manau, kad dauguma žmonių žino šią istoriją. Ją sunku aprašyti. Visko tiek daug ir taip jautru, kad nežinai, nuo ko pradėti, ir kur užbaigti. Perskaityti šį romaną rekomenduoju visiems, vienareikšmiškai. Ir filmą pažiūrėti siūlau, nes jutiminis pasaulis ir emocijos neišvengiamai lydi šį kūrinį, kad ir kokiu pavidalu jis būtų. Natūralu, kad norėsis lyginti ir vertinti knygos atitikimą filmui, arba atvirkščiai, bet tai puiki galimybė viską išgyventi dar kartą ir pažvelgti jau kitomis akimis nei tai buvo padaryta prieš dešimtį metų.

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - John Boyne „Berniukas dryžuota pižama“

Agnės Kazakevičiūtės de Velázquez knygos „Angelystė. Kai apie gyvenimo tikslą prabyla širdis“ apžvalga

Iš knygos pavadinimo ir jos aprašymo nugarėlėje tikėjausi, kad knyga bus apie angelystę, kažkas apie angelus, jų sampratą, paskirtį ir visa kita, kas susiję su angelais. Tačiau knyga ne apie tai. Man buvo tikras atradimas suvokti, kad angelystė – tai draugystė su pačiu savimi, savo angeliškos esaties pažinimas. Taigi, galima sakyti, kad ši knyga – tai savęs pažinimo kelionė, skatinanti atrasti save iš naujo.

Nepaisant to, kad tikėjausi vieno, bet gavau visai ką kita, nenusivyliau, nes knyga netikėtai nuvedė mane į giliausius savęs pažinimo procesus, į savęs tyrinėjimą ir, apskritai, atsigręžimą į save, savo vidų. Knygoje atradau daug naujo ir perskaičiau nemažai žinomų, bet jau primirštų dalykų, daug ką tiesiog žinojau, bet nebuvau tam teikusi didelės reikšmės. Tai knyga, kuri apima visas mūsų gyvenimo sritis, ir koncentruotai pateikia gyvenimiškas tiesas.

Tai ne romanas ir ne vientisa istorija. Tai knyga, sudaryta iš trumpų skyrelių svarbiausiomis temomis. Čia apžvelgiamos kantrybės, vienišumo ir buvimo vienam temos, gyvenimo tikslo atradimas, kaltės samprata ir išsivadavimas iš jos, santykiai su tėvais, sąmoninga motinystė ir tėvystė, fizinis ir emocinis skausmas, meilė sau, kūnui, emocijoms ir meilės būdai. Čia aptariamos įkvėpimo ir draugystės sąvokos, gimtadienio galia, norų deklaravimas ir įgyvendinimas, gilinamasi į savęs atradimą ir požiūrio pakeitimą. Taip pat atsigręžiama į žmogų kaip kūrėją ir į kiekvieno žmogaus vidinį vaiką. Knygoje užsimenama apie toleranciją žmogaus unikalumui ir jo vidinį grožį, gėrį, priklausomybes ir ilgaamžiškumą. Detaliau aptariami trys vidinės laisvės – (pa)leisti(s) – principai, atskleidžiama mėgavimosi gyvenimu formulė ir gyvenimo dabartyje samprata. Negana to, pateikiama nemažai praktikų – metodų, skirtų didesnei žmogaus vidinei laisvei.

Nors knyga nedidelės apimties, bet ji apima didžius dalykus. Knygoje trumpai ir aiškiai išdėstoma esminė informacija. Jeigu skaitytojas bus atidus ir žingeidus, jis sugebės pasiimti iš jos viską, ką jam reikia. Knyga tikrai nebuvo nuobodi, skaitėsi lengvai ir greitai. Kaskart verčiant naują puslapį buvo smalsu sužinoti, apie ką bus kitas skyrius, nes kiekviename iš jų aš atrasdavau vis naujų, įdomių ir aktualių dalykų.

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Agnė Kazakevičiūtė de Velázquez „Angelystė. Kai apie gyvenimo tikslą prabyla širdis“ 

Kūrybinis darbas: Atleidimo galia

Ruduo… vėlyvas vakaras… sukalbėjusi maldą, užgesinu šviesas, atsigulu į šiltą patalą ir palaiminga nugrimztu į miegus.

Sapnuoju dykumas, pajūrio birų smėlį, lengvų bangų ošimą, kol netikėtai vaizdą užstoja ilgas tamsus šešėlis. Toli horizonte pamatau ateinantį žmogų... bet ne, ten ne žmogus, jis daug didesnis, masyvesnis, dribla kažkoks! Pasitrinu akis. Bandau identifikuoti tą didžiulį nerangų padarą. „O Dieve mano!” – sušunku. Juk ten dramblys! Ne juokais išsigąstu, bandau trauktis atbulomis, bet kojos tartum švininės manęs neklauso. Pasitrinu darkart akis, Ir nustembu. Dramblio nebėra, bet link manęs artėja triukšmingas orkestras! Tikrų tikriausias orchestras su muzikantais ir dirigentu priešakyje, kuris nesėkmingai bando klerkinti armoniką. Bet tai juk nesvarbu! Tenoriu paklausti, kas jie tokie ir kaip čia atsirado, bet lūpos nejuda, ištarti žodžio negaliu. Todėl vėl pasitrinu akis. „O šventas Tėve!“ – suspiegiu. Po kojomis tarsi meilužiai trinasi dvi žalsvai juodos katės, primerktomis iš geidulio akimis. Nepajudu. Nutirpsta sprandas, skausmas perveria krūtinę, o veidas išbąla tarsi vaškinės lėlės. Bandau nusiraminti, bet taip baugu… ir vėl pasitrinu akis. Aplink tyla, glosnus vėjelis tolygiai kelia bangą, o paskutiniai saulės spinduliai palydi horizontą. Apsidairau aplink, kačių jau nebėra, lengviau atsikvėpiu, bet pajudėti vis dar negaliu. Ir stoviu taip… minutę, dvi, gal visą amžinybę, nes laiko pojūčio nebeturiu. Netrukus vėl stiprėja oro pūkšnis, staiga pakyla smėlio sūkurys ir pagaliau! Pasąmonėj išgirstu savo balsą: „Nusiramink, Dievas tave myli, jis apsaugos tave“. Ir mano pačios nuostabai įtampa palengva atslūgsta, kojas kaustantis sąstingis atsileidžia, o į išbalusius skruostus sugryžo raudonis. Tikėjimas ir suvokimas, kad Dievas yra šalia, man suteikė drąsos, ryžto ir pasitikėjimo savimi. Meilė Dievui išlaisvino mane iš baimės gniaužtų, suteikė stiprybės paleisti visas skriaudas, glūdinčias giliai širdies gelmėje. Ir tada aš supratau, kad visi vaizdiniai tebuvo miražas, mano baimės ir nuoskaudos, nepasitikėjimas savimi ir savęs nuvertinimas – didžiulis dramblys, nedarnus orkestras, juodos katės – tebuvo simboliai, t.y. orakulas, kurio pagalba aš suvokiau, kad neatleidimas kitam, o svarbiausia sau, nuodija mane ir gramzdina į tamsybės liūną. Mano mintys nepaliaujamai sukosi orbita, kol galiausiai nurimo, nes paleido viską: visa, kas žeidė ir skaudino, kas draskė širdį ir sielą, kas neramino ir gąsdino... nes širdis atleido! Ir pasidarė taip ramu ramu...

Nubundu dar neišaušus, neįprastai žvali ir pakilios nuotaikos. Pasirąžau ir energingai strykteliu iš lovos, pasiruošusi rytinei kavai. Netikėtai mano dėmesį patraukė laimės pasaga, kabanti virš miegamojo durų. „Keista“ – pagalvojau. „Juk buvom ją pakabinę žemyn nukreiptais galais, nes man taip gražiau. O šįryt ji kabo – aukštyn, atvirkščiai“. „Hmm, tikrai, keista...“. Bet kavos aromatas, atsklidęs iš virtuvės, sujaukė mano mintis ir pasišokinėdama lyg mažas vaikas nulėkiau ruoštis naujai dienos pradžiai.

(autorius: Renata Vagonienė)

Valdo Barto knygos „Spąstuose“ apžvalga

Perskaičiau dar vieną lietuvių autoriaus kūrinį. Šį kartą Valdo Bartasevičiaus (slapyvardžiu Valdas Bartas) detektyvą „Spąstuose“. Tai visai nauja, šių metų leidybos knyga. Ir pasirodo, trečioji iš serijos, kurią sieja tie patys personažai. Pirmoji – „Vorų šokis“, išleista 2006 m., o antroji – „Mirtis Nidoje“ – 2008 m. Yra dar vienas Valdo Barto romanas „Mirtina meilė, išleistas 2014 m., bet jis pasakoja visai kitą istoriją ir su minėtais personažais nėra susijęs.

Taigi, apie šią knygą: tai labai lengvai ir greitai skaitomas detektyvas apie įvykius, vykusius 1999-2000 metų sandūroje Lietuvoje. Siužetas sukasi apie žurnalistą Tadą Dirvonį, dirbantį Valstybės saugumo departamente. Netiesioginis jo viršininkas Albertas Zibartas komandiruoja jį į Briuselyje esančią ambasadą susipažinti su jos darbuotojais, atsakingais už ryšius su žurnalistais, ir išsiaiškinti, ar Lietuvos ambasadai negresia išorinis pavojus. Tačiau paaiškėja, kad ši užduotis tebuvo pretekstas išsiųsti Tadą į Briuselį. Iš tikrųjų vyras buvo įpareigotas išsiaiškinti ir apčiuopti prieš savaitę Briuselyje dingusios jo podukros Andželikos pėdsakus. Čia ir prasideda visi įdomumai, nes į paviršių pradeda lįsti prieš ketverius metus nužudyto bankininko, Andželikos tėvo, istorija. Žudikai taip ir nebuvo rasti, o ir pats Tadas toje istorijoje turėjo įspaudą... Todėl besiklostantys įvykiai ne tik nukelia Tadą į praeitį, bet ir įtraukia vyrą į pavojingas ir painias, netgi jo ir kitų gyvybei pavojų keliančias situacijas.

Ši knyga man buvo tarsi atokvėpis po pastarųjų emociškai ir intelektualiai sunkių kūrinių. Skaičiau šį detektyvą palengva, jutau atsipalaidavimą, bet knyga manęs neįtraukė. Perskaičius, nebuvo jausmo „wow!“. Vos pora vietų jautėsi įtampa, bet greit atslūgo, „neužkabino“, o ir besiklostantys įvykiai man pasirodė lengvai nuspėjami. Tačiau ji pavergė mane savo lengvumu. Rekomenduočiau ją skaityti, kai nesinori galvos apkrauti papildomais svarstymais ir spėlionėmis po sunkios ir įvykių kupinos dienos. Bet kažkodėl man sukirbėjo mintis perskaityti ankstesnes su šiuo detektyvu susijusias Valdo Barto knygas. Smalsu pasidarė sužinoti plačiau, kaip gi klostėsi įvykiai, apie kuriuos šioje knygoje buvo užsiminta trumpai ir labai aptakiai.

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Valdas Bartas "Spąstuose"

Ingos Juodkūnės knygos „Rytoj vėl patekės saulė“ apžvalga

Mano rankose ir vėl lietuvių autorės kūryba. Šį kartą debiutinis psichologės, mindfulness trenerės ir tinklaraščio www.atspirtiestaskas.lt autorės Ingos Juodkūnės romanas „Rytoj vėl patekės saulė“. Dalinuosi knygos pristatymo, vykusio gegužės 22 dieną Vilniaus Švc. Mergelės Marijos Ramintojos bažnyčioje, išsakytomis mintimis ir savo patirtimi perskaičius knygą.

Knygos idėja Ingai Juodkūnei kilo palaipsniui. Knyga gimė iš asmeninės ir profesinės autorės patirties. Pamatinė knygos vertybė – autobiografiškumas. Ingos teigimu, pagrindinė knygos herojė Paula didžiąja dalimi yra ji pati, bet tai nėra tikra autentiška jos istorija, nes į kūrinį įpintos situacijos ir vietomis „pagražinti“ įvykiai iš kitų žmonių gyvenimo. Todėl kūriniui buvo suteiktas autobiografinio romano žanras. Jį galima skaityti kaip laisvalaikio skaitinį arba sunkiu gyvenimo periodu kaip terapinį veikalą.

Pagrindinė knygos herojė – Paula. Iš pažiūros, sėkminga moteris, laiminga mama ir žmona, tačiau serganti sielos liga – depresija. Visi ją supantys žmonės – vyras, vaikai, draugės, bendradarbiai, Žanas, Patrikas ir Matas – yra personažai, padedantys jai gyventi. Visas romano siužetas sukasi apie Paulos išgyvenimus ir jos vidinį pasaulį – nuolatinę kovą su savimi egzistencijos kelyje. Pasak Ingos Juodkūnės, rašydama šią istoriją, ji norėjo perteikti ir atskleisti visuomenei, ką ji išgyveno ir patyrė pati, ir parodyti, kaip galima išeiti iš kančios, net jei išėjimo nepastebime. Ir knygos autorei tas puikiai pavyko. Į istoriją ji sugebėjo įpinti ne tik įvairias gyvenimiškas situacijas, bet ir pasiūlyti išeitis iš jų. Ne patarimus ir pamokymus, bet realias situacijas kaip išeiti iš užburto rato. Autorė ne kartą akcentavo, kad „visada yra bent vienu sprendimu daugiau, nei šiuo metu matome“, todėl svarbiausia yra judėti – žengti nors mažą žingsnelį į priekį ir ieškoti sprendimų. Romane Paula vaizduojama kaip labai stipri asmenybė. Nepaisant nuolatinės vidinės kovos, nuovargio ir egzistencinės beprasmybės jausmo, Paula surado jėgų ieškoti pagalbos pas specialistus ir visomis jėgomis kabintis į gyvenimą.

Tai labai stipri knyga. Jautri, gyvenimiška, atvira ir emociškai sunki istorija. Tai gilus patyrimas. Viskas išgyventa ir išjausta, nieks neišgalvota. Sutinku su kunigu Algirdu Toliatu, kad autorė rašo apie depresiją, bet nedepresuojančiai. Tai labai šviesi knyga. Ingai Juodkūnei pasisekė perteikti visuomenei tai, kas kamuoja daugelį iš mūsų ar bent kažkuria dalimi paliečia mus visus. Ji nesudėjo į šią knygą sausų pamokymų ir būdų, kaip išeiti iš kančios, kaip tai būdinga daugumai psichologinių ar asmeninės saviugdos knygų. Ji perteikė viską per gyvenimišką žmogaus kasdienybės prizmę. Taip, kad visiems būtų aišku ir suprantama.

Perskaičiau šią knygą praktiškai per parą. Taip įsijaučiau į ją, kad net ištirpau laiko erdvėje – viskas aplinkui nublanko ir tapo nesvarbu. Verčiau puslapį po puslapio, ir nepastebėjau kaip ją užbaigiau. Knygos apimtis nei daug nei mažai – peržengia 300 puslapių ribą. Knyga apie sunkius dalykus, bet skaitėsi lengvai. Skaitydama tarsi sklandžiau ore stebėdama iš šalies, vietomis nusileisdama ir išgyvendama įvykius kartu su heroje Paula. Romanas mane palietė. Ir jautriai. Ko gero, buvau ne tik skaitytojas, bet ir artimas šiai temai žmogus...

Knygos apžvalgą noriu užbaigti visa pasakančiais medicinos daktaro, gydytojo psichoterapeuto, Lietuvos kognityvinės ir elgesio terapijos asociacijos prezidento, Lietuvos įsisąmoninimu grįstos psichologijos asociacijos prezidento Juliaus Neverausko žodžiais: „ši knyga jums ir apie jus (mus). Apie jūsų (mūsų) buvusį, esamą arba būsimą kentėjimą. Apie jūsų (mūsų) ieškojimus ir atradimus. Apie pastangas, nusivylimą jomis ir vilties atgavimą. Apie jūsų (mūsų) gyvenimo prasmę. Apie iššūkius ir sunkumus, kuriuos teks įveikti. Tikiu, kad ji padės jums... Ne, ne kentėti. Ji padės gyventi. Gyventi savo gyvenimą“ (300-301 psl.).

Knygos apžvalga Facebook: Perskaitytų knygų dienoraštis - Inga Juodkūnė „Rytoj vėl patekės saulė“

Kūrybinis darbas: Kas aš esu?

Aš gyvenu nedideliame bute. Dėl to esu dėkinga aš Ramutei, nes ji man suteikė pastogę saulėtame vanile kvepiančiame kambaryje. Turiu aš mamą, glaudžiančią mane po savo sparneliu, ir daug sesučių, švelniais skruostukais kutenančių manuosius žandukus.

Dienas mes leidžiame stebėdamos tuščius namus, klausydamos tylos ar triukšmą keliančius garsus, svajojame stebėdamos pro langą praplaukiančius vaizdus. O naktimis mes tauškiame! Bet ne niekus. Mes atveriam vidinius klodus ir turiningai pildome namus jaukumo, grožio, išminties ir meilės, šviesumo, supratimo ir darnumo perlais.

Tik vakarais nutyla mūsų erzelis, kai pro duris įžengusi Ramutė įkvepia dienos ramybės ir naktinio šurmulio kvapus. Ir nesvarbu, ar skuba ji, pavargus, alkana – ji švelniai glosto mamą, žvilgsniu pasveikina seses, su pagarba ir meile galiausiai paima mane...

Laibu pirštu nubraukia dulkelę nuo manęs, priglaudžia prie krūtinės su šypsena veide, į pintą krėslą sėda laikydama mane ir valandai ne vienai pasineria į pažinimo, tobulėjimo ir išminties gelmes.

Aš gyvenu nedideliame bute – tarp sienų keturių, o dar tiksliau, Ramutės širdyje ... Taigi, atspėk, kas aš?

(autorius: Renata Vagonienė)

Renatos Šerelytės knygos „Raganos širdis“ apžvalga

Kadangi, perskaičius Renatos Šerelytės knygą „Izabelė“, kilo nemažai diskusijų, ar „Izabelė“ ir ankstesnė rašytojos knyga „Raganos širdis“ yra susijusios knygos, ar „Izabelė“ yra „Raganos širdies“ tęsinys, nutariau perskaityti ir pastarąjį Renatos Šerelytės kūrinį, kad išsiaiškinčiau pati.

Todėl drįstu teigti, kad knygos yra susijusios ir „Izabelė“ yra „Raganos širdies“ tęsinys. Iš knygos „Raganos širdis“ sužinojau Magdalenos rando ant skruosto atsiradimo priežastį, Izabelės gimimo aplinkybes, taip pat paaiškėjo Magdalenos beprotybės priežastys, jos polinkis į šaltumą, abejingumą ir netgi žiaurumą, jos santykis su augalais, gyvūnais ir vaistais, nuolat kartojamas juodųjų drignių užkeikimas ir begalė kitų niuansų, kurių detalių, nenorėdama atskleisti knygos turinio ir siužeto, minėti aš plačiau nenoriu. Tik vienas aspektas – Agnieškutė – mane suklaidino. Jeigu skaitysite abi knygas, tikrai pastebėsite.

„Raganos širdis“ man skaitėsi žymiai lengviau. Ko gero, manęs nebenustebino autorės vartojama senovinė kalba, vaizdingi žodžiai, išsireiškimai ir palyginimai, įmantri sakinių struktūra. Šiame kūrinyje taip pat apstu senovinių ir man nežinomų žodžių, kaip antai: pūzras, žalga, sukoris, brukas, foliantas, pakajai, druzgai, pušnis, pularda, patina, uorė, gurba, pleperza, sukata ir pan. Tokie išsireiškimai, kaip „kasydamasis klyną“, „o šita pinda“, „kiek vienu kartu apmyžt tesugebėtų“ ir pan. kėlė man juoką ir susižavėjimą autorės kūrybos subtiliu atvirumu ir akiplėšiškumu. O gebėjimas koncentruotai ir glaustai perteikti žymių istorinių asmenybių gyvenimo peripetijas ir vingius tokios nedidelės apimties knygoje (221 psl.) mane išties apstulbino.

Šioje knygoje, kaip ir knygoje „Izabelė”, vaizduojamas 16 a. laikotarpis. Įvykiai sukasi aplink tokias asmenybes, kaip Žygimantas Augustas, karalienė Bona, Barbora Radvilaitė, ir žinoma, Magdalena, kuriai knygoje kreiptinas didžiausias dėmesys. Tai herojė, kurią galime pažinti kaip moterį, raganą, žiniuonę, draugę, patikėtinę, išdavikę ar priešę. Ir mums patiems paliekama laisvė nuspręsti, kas ji. „Raganos širdis“ yra realesnis kūrinys nei „Izabelė“, nes jame pateikiama daugiau tikrų istorinių įvykių ir detalių, mažiau nukrypstama į mistinius dalykus, daugiau herojų, veiksmo, judesio ir intrigų.

Džiaugiuosi, kad šios knygos pateko į mano akiratį. Didžiuojuosi ir esu patenkinta savimi, kad perskaičiau jas abi. Renatos Šerelytės kūryba yra išskirtinė, autentiška ir labai intelektuali. Nors „Izabelė“ mane suglumino ir sukėlė dviprasmiškus jausmus, bet „Raganos širdis“ sudėliojo viską į vietas. Tokio pasimetimo ir nuomonės neapibrėžtumo nebuvo. Todėl tiems, kurie nori susipažinti su šios autorės kūryba, skaityti tik vieną ar kitą knygą, rekomenduoju perskaityti jas abi. Žodžiais neapsakomas jausmas ir patyrimas garantuotas!

Knygos apžvalga Facebook: Perskaitytų knygų dienoraštis - Renata Šerelytė "Raganos širdis"

Renatos Šerelytės knygos „Izabelė“ apžvalga

Tai naujausia Renatos Šerelytės knyga, išleista šiais metais. Ši knyga buvo mano pirmoji pažintis su šios autorės kūryba. Ir prisipažinsiu, man ji buvo nelengva.

Šiame romane susipina dviejų moterų likimas. Viena jų – maištininkė, raudonplaukė, pamestinukė, laumės vaikas, iš vienų namų į kitus keliaujanti, su gamtos pasauliu bendraujanti ir kapinių prieglobstyje randanti užuovėją – Izabelė. Kita – atmintį praradusi, pas vaistininką atklydusi ir pasilikusi, jo amatą perėmusi – Magdalena. Siužeto linija sudėta taip, kad moterų pasauliai, jų nerimstančios sielos susikerta tik knygos pabaigoje.

Romanas apima 16 a. laikotarpio Vilnių. Apie tai byloja knygoje minimi Žygimantas Augustas, Livonija, magistras – žodžiai, būdingi tam laikotarpiui. Romane panaudoti tikri istoriniai įvykiai, persipinę su išgalvotais įvykiais ir personažais. Romanas kupinas misticizmo, raganiškumo ir viduramžių dvasios. Mane be galo nustebino ir sudomino senoviniai žodžiai, kurių ne vieno prasmės man teko paieškoti internete. Kaip antai: kontušas, kykas, skreitas, rukė, piupitro, špilis, govėda, gurgulai, gliaumas, ruimo, kodylo ir pan. Mane išties žavėjo autorės kalbos vaizdingumas, to meto kalbėsenos – senovinės šnektos išlaikymas ir savotiškas tiesmukiškumas aprašant tam tikras scenas ar įterpiant palyginimus.

Tačiau... Nuoširdžiai sakau, kad knygą skaityti man buvo sunku. Vietomis, pastraipą skaičiau ne kartą, galvą teko pasukti norint prisiminti ir susieti tam tikrus įvykius ir detales. Gal visa tai lėmė sunkesnis rašymo stilius, senovinė kalba ir mistinės detalės. Gal mano nepakankamas išprusimas, nes tokio stiliaus knygų skaitymu aš pasigirti negaliu. O gal reikėjo pirma perskaityti autorės knygą „Raganos širdis“ ir ši knyga yra jos tęsinys. Nežinau... Todėl knygos vertinti ir (ne)rekomenduoti nesiryžtu. Nesijaučiu turinti teisę, todėl palieku kiekvienam apsispręsti pagal save.

Pradžioje, perskaičius trečdalį knygos, man norėjosi ją mesti. Tačiau kažkas manyje neleido ir skatino skaityti toliau. Pasidaviau raginimui. O vėliau jau pačiai darėsi smalsu sužinoti, kaipgi atsiskleis tųdviejų moterų istorijos, kaip viskas baigsis ir į ką išsirutulios jų likimai. Ir nė kiek nesigailiu. Susipažinau su išskirtine lietuvių autorės kūryba, papildžiau savo žinių bagažą ir jaučiuosi praturtinusi save. Netgi užsimaniau labiau susipažinti su Renatos Šerelytės kūryba ir perskaityti kažką daugiau iš jos kūrinių. Netikėtai sau pačiai, tenka pripažinti, kad knyga mane „užkabino“. Ji turi šarmo! Raganiški kerai mane užkerėjo...

Knygos apžvalga Facebook: Perskaitytų knygų dienoraštis - Renata Šerelytė "Izabelė"

Kūrybinis darbas: Mano svajonių išsipildymo formulė

Esu viena iš Dievo kūrinių, kuriai suteikta didi laimė svajoti ir siekti gyvenimo tikslų. Kasryt keliuosi su aušra. Išeinu į terasą, akimirką pasigrožiu gamta: ar saulė šviečia, ar stiprus vėjas pučia, ar miškas skendi tamsoje – man nesvarbu! Žaviuosi aš viskuo! Gražuolė mūs gamta! Ji savita. Ne kudlius koks! Bet juk ir jis savotiškai gražus. Ar ne? Ir saugau viską savyje, tarsi vaikigalis su kamuoliu smūgiuodamas ore, aš atlaikau namelio – tvirtovės savo – griautynes...

Mieli draugai, juk matote, svajonės mano išsipildymo scenarijus yra nei lengvas, nei sunkus!

(autorius: Renata Vagonienė)