Herman Koch knygos „Griovys“ apžvalga

Savo pažintį su Herman Koch kūryba pradėjau nuo trečiojo į lietuvių kalbą išversto jo kūrinio „Griovys“. Gaila, kad nesu skaičiusi jo romanų „Vakarienė“ ir „Vasarnamis su baseinu“. Įdomu būtų palyginti, sugretinti ar išskirti visų šių kūrinių aspektus, nes „Griovys“ man pasirodė šiek tiek neaiškus.

Amsterdamo meras Robertas naujametiniame vakarėlyje pastebi savo žmoną, flirtuojančią su vienu iš savo pavaduotojų. Ar tarp jų kažkas yra, vyras tiesiogiai paklausti neišdrįsta, todėl pradeda įtarinėti žmoną esant jam neištikimą. Tarsi slaptas agentas pradeda tyrinėti savo žmoną ir rinkti išdavystės įrodymus. Tokiu būdu į laimingą, daug metų trukusią mero ir jo žmonos santuoką įsibrauna įtarinėjimai, nepasitikėjimas ir abejojimas sutuoktinio sąžiningumu.

Ar taip yra iš tiesų ar tik vyro iliuzija, sprendžiama visos knygos metu. Nuo to vakaro Robertas į savo žmoną pradėjo žiūrėti visai kitu žvilgsniu: įdėmiu, akylu, nuolat klausiamu ir ieškančiu kokių nors išskirtinių ženklų. Gyvendamas paralelinį gyvenimą, jis buvo pavargęs ir išsiblaškęs. Žmogaus nebuvo čia ir dabar. Jis neegzistavo dabartyje, nes nuolat galvojo apie įsivaizduojamas situacijas ir aplinkybes: kas būtų, kaip būtų, jeigu... ir pan. Robertas nuolat buvo pasinėręs į savo mintis ir apmąstymus. Iš anksto artikuliavo, įsivaizdavo įvairias situacijas, apgalvojo į priekį veiksmus ir sprendimo variantus. Todėl atsidūrė iliuzijų pasaulyje. Leido aktyviai reikštis vaizduotei, kuri atskyrė jį nuo šeimos, artimųjų ir visuomeninio gyvenimo.

Skaitydama šį romaną niekaip nesupratau, ar tai buvo didžiulė meilė žmonai ir baimė ją prarasti, ar tiesiog liguistas vyro pavydas? O gal tai tik laki žmogaus vaizduotė? Išaugusi į paranoją... Taip pat man sunku buvo rasti sąsają tarp Roberto tėvų pasiruošimo mirčiai ir jo žmonos neištikimybės. Kažkas man čia nesirišo... Todėl šioje vietoje, manau, būtų gerai buvę susipažinti su ankstesne Herman Koch kūryba, juolab, kad pats knygos pavadinimas ir jos viršelis yra metaforos. Ženklai, kas norima šiuo kūriniu mums pasakyti. Ir knygos tekstas, leidžiantis tuos simbolius suprasti. Todėl, bent jau man „Griovys“ yra knyga su gilia potekste. Romane apstu užuominų, tereikia jas įžvelgti. Kaltinu savo nepakankamą literatūrinį išprusimą, kad ne viską iki galo man pavyko suprasti. Arba... kaip ir knygos herojus per daug leidau reikštis savo vaizduotei... Galbūt nėra čia viskas taip sudėtinga? Tik aš įsivaizduoju.

Bet kokiu atveju, knyga verta skaitytojo dėmesio. Nes ji palieka vietos mums patiems pamąstyti ir įžvelgti jos prasmę. Pradžioje labai įsitraukiau į knygos skaitymą, bet įpusėjus man darėsi nuobodu. Man nepatiko Roberto nuklydimai į lankas, pasakojant prisiminimus ar epizodus iš kitų situacijų. Jų buvo per daug. Dėl jų ne kartą pamečiau kūrinio esmę. Todėl šią knygą vertėtų skaityti palengva, neskubant, atkreipiant dėmesį į detales. Juk jos neveltui įterptos į pasakojimą, ar ne? Ir būtina suvokti, kad ne viskas yra taip, kaip mums atrodo. Kokia galinga jėga kartais gali būti vaizduotė!

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Herman Koch „Griovys“

Frédéric Beigbeder knygos „Gyvenimas be pabaigos“ apžvalga

Į mano rankas šįkart papuolė išties neeilinis kūrinys. Nepavadinčiau jo vien tik romanu. Tai kažkiek ir autobiografija, ir mokslinė literatūra, ir net dienoraščio atmaina. Nes tai knyga, kurioje persipina tikri moksliniai faktai, tikrovėje egzistuojančios vietovės ir realūs žmonės, autoriaus mintys, jo gyvenimo realijos ir jį supantys artimieji.

Tai knyga apie žmogaus nemirtingumo tyrimą. Pasakojimas prasideda nuo autoriaus Frédéric Beigbeder pažado savo dešimtmetei dukrai nemirti. Autorius – audiovizualinių pokalbių laidų vedėjas ir satyrinių filmų kūrėjas, norėdamas pratęsti savo egzistenciją, leidžiasi į nemirtingumo paieškas. Pasitikrinęs fizinę ir psichinę sveikatą, vyras ėmėsi rimtesnių procedūrų: lazerizavo kraują, užšaldė iPS ląsteles, padarė genomų sekoskaitą. Ir visa tai tam, kad gyventų amžinai. Jis domėjosi ir rinko informaciją apie bambagyslių ląstelių užšaldymą, organų spausdinimą 3D formatu, vystomąją biologiją ir kitus kelius į amžinybę. Kitaip tariant, autorius ieškojo visų įmanomų būdų, kaip gyventi ilgiau. „Mano planuose nėra mirties“ – sako Frédéric Beigbeder. Paradoksalu, tačiau autorius siekė atitolinti savo mirtį tiek, kad numirtų ji, o ne jis.

Iš pradžių knyga mane sudomino savo kukliu, juodai raudono kontrasto viršeliu. Po to, mane įtraukė autoriaus nusiteikimas, entuziazmas ir noras nemirti. Galiausiai, pasidarė smalsu, ar Frédéric Beigbeder įtikins mus nemirtingumu, kaip kad įrodė kadais, kad meilė trunka trejus metus. Pradžioje knyga manęs nekabino. Įveikusi trečdalį knygos buvau vis dar skeptiškai nusiteikusi, bet palaipsniui atlėgau, kai įsitikinau, kad autorius tikrai nuveikė daug, jog įrodytų mums gyvenimo be pabaigos ir žmogaus nemirtingumo prasmę, esmę ir kainą. Tema manęs nebaugino. Priešingai, ji imponavo labiau nei dalykai, aptarti aukščiau.

Nors knygoje labai mažai (praktiškai visai nėra) tiesioginės kalbos, tačiau skaitėsi pakankamai lengvai. Autorius yra šmaikštus, tiesmukas, kalba su jumoro ir ironijos gaidele. Todėl skaityti buvo smagu. Tiesa, šiek tiek vargino įvairių tyrimų, medicinos centrų ir klinikų pavadinimai, biologų, genetikų ir kitų gydytojų ar mokslininkų vardai. Tačiau, jeigu jūs bijote savo mirties ir norite daugiau sužinoti apie sekoskaitą, genomą, klonus, GMO ir DNR, mutacijas, senėjimo apgrąžą, dirbtinę gyvybę, transhumanizmą, kraujo apvalymą, laboratorijas, medicinos ir biotechnologijų centrus, kviečiu paskaityti! Pažadu, bus įdomu.

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Frédéric Beigbeder „Gyvenimas be pabaigos“

Jane Corry knygos „Mano vyro žmona“ apžvalga

Neseniai prisigyriau, kad į mano rankas pastaruoju metu patenka vienas už kitą geresni kūriniai. Bet Jane Corry debiutinis romanas „Mano vyro žmona“ gerų kūrinių grandinę nutraukė, nes jos pateikta istorija mane nuvylė.

Tai romanas, kuriame pasakojamas teisininkės Lilės gyvenimas. Ištekėjusi už menininko Edo, Lilė kopia karjeros laiptais ir kursto sunkiai beįsižiebiantį šeimos židinį. Įsitraukusi į pirmąją kriminalinę bylą, Lilė pajunta keistą trauką kaltinamajam Džo, kuris jai primena jos mirusį brolį Danielių. Lilės ir Edo namuose dažnai lankosi kaimynės duktė Karla, kurią jos vyras tapo. Lilė – jauna, sąžininga, jautri ir užjaučianti teisininkė, kol po dvylikos metų į jos gyvenimą grįžta suaugusi Karla, Džo ir į paviršių pradeda lįsti visų ilgai slėptos paslaptys...

Nors knygos nugarėlėje rašo, kad tai itin talentingai sukurtas psichologinis trileris, sulaukęs skaitytojų ir apžvalgininkų liaupsių visame pasaulyje, trilerio jos nepavadinčiau. Sakyčiau, tai daugiau romanas – moters gyvenimo istorija. Trilerio čia mažai, tik trumpi epizodai. Pagrindinis akcentas – žmonių tarpusavio santykiams, šeimai, negaliai, kerštui, pavydui, melui ir, žinoma, paslaptims. O paslapčių čia daug! Tačiau jokios intrigos ir įtampos. Autorė nesugebėjo manęs sudominti, priversti įsijausti, išgyventi stiprias emocijas. Skaitydama knygą plaukiau tarsi paviršiumi - skaičiau ir tiek. Baigusi pirmąją dalį, tikėjausi, kad antroji mane užkabins labiau. Tačiau... bet vis tiek skaičiau! Nes tai labai lengvas, niekuo neįpareigojantis skaitinys. Galbūt todėl jis ir papuolė man į rankas, kad po pastarųjų kelių įtemptų ir psichologiškai sunkių kūrinių man reikėjo poilsio... Man ši knyga pasirodė labai įprasta ir paprasta.

Žinoma, tai tik mano nuomonė ir mano patirtis. Aš visada palaikau nuostatą, kad kiekviena knyga suranda savo skaitytoją, ir manau, kad kiekviena knyga turi kažką, ką kiekvienas iš mūsų skirtingai pasiimam. Mane labai patraukė knygos viršelis – toks grėsmingai švelnus, dvelkiantis estetika. Patiko lengvas stilius, didelė knygos apimtis ir raidžių šifras. Tačiau trūko knygos gylio, to įtikinimo, kad čia viskas gerai, nes vietomis man pasirodė per paprasta, per banalu, norėjosi to cinkelio, kad užkabintų, ragintų viską mesti ir įsitraukti į istoriją. Bet to nebuvo... Skaičiau tik tada, kai turėjau laisvo laiko, o paskui tik todėl, kad norėjau knygą pabaigti.

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Jane Corry „Mano vyro žmona“

Araminta Hall knygos „Amžinai mano“ apžvalga

Pastaruoju metu į mano rankas patenka laaaabai geri kūriniai. Renkuosi įvairaus žanro, siužeto, skirtingų leidyklų knygas. Po truputį jas „ragauju“ ir bandau atrasti tai, kas man arčiausiai širdies. Šįkart perskaičiau Araminta Hall romaną, veikiau psichologinį trilerį „Amžinai mano“. Likau sužavėta ir sukrėsta (rodos, šios sąvokos prieštarauja viena kitai, bet jos idealiai atspindi mano jauseną) jo pateikta meilės istorija.

Pagrindinė knygos idėja – manija virtusi meilė. Siužetą sunku būtų trumpai aprašyti, bet jis šiame kūrinyje nėra esminis dalykas. Knygos varomoji jėga yra psichologija. Pasakojimas pateikiamas vyro Maiko balsu. Autorė rašo, jog tikslingai taip pasirinko, kadangi norėjo pereiti nuo psichologiškai traumuotų moterų požiūrio ir atskleisti traumuoto vyro psichologiją. Ir man tas labai patiko. Pradžioje buvo neįprasta gilintis į vyro jausmus, žvelgti į viską jo akimis, bet vėliau pripratau, o kai įsijaučiau, iškart supratau, kad su Maiku yra kažkas negerai: jo požiūriu, situacijos suvokimu ir jos vertinimu ir, apskritai, jo adekvatumu. Maikas viską savaip įsivaizdavo ir interpretavo, toks vaizdas, kad nelabai pats suprato to, ką mato, lyg iškreiptai. Kalbu apie jo požiūrį, jausmus ir meilę Veritei, dėl kurios ir kilo visa šioje knygoje pateikta velniava.

Nors šioje istorijoje visas Maiko pasakojimas sukosi apie Veritę (kas jai patinka/nepatinka; ką ji mėgsta/ko ne; ko ji nori/nenori ir pan.) ir tai suformavo atitinkamą mano požiūrį į ją, tačiau pačios moters pozicija čia nepateikiama. Todėl tenka pasukti galvą, ar Veritė išties buvo tokia įnoringa, sukta ir valdinga moteris. O gal ji tiesiog buvo auka? Tik teismo proceso metu buvo proga šiek tiek susipažinti su ja ir aplinkinių pateiktomis versijomis apie Maiko ir Veritės santykius. Tai įnešė šiek tiek aiškumo, galimybę pamatyti iš šalies, kaip klostėsi jų santykiai ir objektyviai pačiai įvertinti. Teismo metu paaiškėjo naujų detalių, apie kurias Maikas (ir tuo pačiu mes) net nežinojo, todėl natūralu, kad tai sukėlė intrigą ir įvykius pasuko netikėta linkme. Mane labiausiai nustebino istorijos atomazga, kitaip tariant, bylos baigtis. Autorė prabilo apie mūsų visuomenę vis dar slegiančias tokias problemas, kai apie vyrus ir moteris, jų lygybę mes vis dar sprendžiam skirtingai.

Šioje knygoje išskirtinis dėmesys yra kreipiamas į Geismo žaidimą. Jį autorė sukūrė tam, kad parodytų kokia yra sekso galia. Koks yra visuomenės požiūris į seksualinių ydų turinčius žmones. Kaip jis nustelbia esminius dalykus ir realius faktus. Kaip smerkiamos moterys ir išteisinami vyrai, net jei prieš nosį yra akivaizdūs beprotiškos meilės padariniai.

Čia daug filosofijos. Knyga nelengva. Ji palietė manyje kažką... Bet nesutikčiau su knygos anotacija, kad tai niūri, tamsi ir šiurpą kelianti meilės istorija. Ji tiesiog žmogiška. Nes meilė ir jos vertinimas yra individualūs dalykai, priklausantys nuo žmogaus, jo požiūrio, jo santykių su kitais, raidos, aplinkos ir situacijos, į kurią mes esame papuolę. Manau, kiekvienas, perskaitęs šią knygą, ją suvoks savaip. Man šis romanas yra nepaprastas. Labai gilus, emociškas, sužadinęs manyje daug apmąstymų ir palikęs atvirų klausimų. Vis dar negaliu liautis juo gyvenus... Pasak Maiko, „nė vienas mūsų nežinome, kas dedasi kito žmogaus širdyje“. Šiuo atveju, aš nežinau, kas dedasi manyje.

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Araminta Hall „Amžinai mano“

Peter James knygos „Absoliutus įrodymas“ apžvalga

Jau maniau, kad savo įtaigumu romanas „Tada ji dingo“ nieko nenustelbs, kol neperskaičiau Peter James „Absoliutaus įrodymo“J Romanas svarus – apimties ir turinio prasme. Virš 500 puslapių viršijančiame kūrinyje nuo pat pradžių pateikiamas įtemptas, intriguojantis ir įdomią paslaptį žadantis siužetas.

Rašytojas, žurnalistas Rosas Hanteris sulaukė pagyvenusio vyriškio Kuko skambučio, teigiančio, jog jis gavo absoliutų Dievo buvimo įrodymą, ir paprašė Roso pagalbos. Rosas savo ruožtu buvo skeptiškas Kuko pasakojimui, nenorėjo juo tikėti, bet senukas jam pasirodė nuoširdžiai įtikėjęs savo tiesa, todėl nusprendė suteikti jam šansą. Pradžioje Rosas nė nenumanė, kad viskas pavirs į kur kas didesnį, tikroviškesnį ir pavojingesnį reikalą. Ir kai jo gyvybei pradėjo grėsti iš tiesų rimtas pavojus, Rosas nebegalėjo trauktis, nes absoliutus įrodymas buvo susijęs su visa žmonija...

Romanas savo pasakojimo įtaigumu mane įtraukė jau nuo pirmojo puslapio. Iš karto neatskleidžiamos Dievo buvimo įrodymo koordinatės kėlė smalsumą ir intrigavo. Buvo pateikiamos tik užuominos, o kas tai yra, smulkiai nedetalizuojama. Todėl savaime pradėjau sekti detales ir kartu su Rosu aiškintis sąmokslo teoriją. Tam labai pagelbėjo daug paties Roso pamąstymų ir keliamų klausimų, jo pasvarstymų ir abejonių – tarsi vidinių monologų, suteikiančių smulkioms detalėms ir galybei įvykių visuotino aiškumo.

Vietomis buvo tokių įtampos vietų, kaip siaubo filme! Atrodo, pati tame epizode dalyvavau – jaučiau, kaip įsitempia kūnas. Tačiau viso skaitymo metu mane persekiojo įtarimas, kad Rosą kažkas „mulkina“, lyg vedžioja už nosies. Man pasirodė, kad vienam žmogui, eiliniam rašytojui, tekusi tokia užduotis yra per daug atsakinga, juolab, kad už viso šio reikalo stovėjo įtakingi asmenys. Tačiau, istorijos pabaigoje mano įtarimai nepasitvirtino, ir pasirodo, vienas žmogus gali būti super herojus! J

Romanas išties painus, nes Dievo buvimo įrodymo siekė skirting interesų grupuotės. Vieni norėjo absoliutaus įrodymo, kad Dievas yra, o kiti, priešingai, paneigti, jog Kūrėjo nėra, kad pasaulis atsirado per gryną atsitiktinumą. Todėl sunku buvo atsekti, kuriuo veiksmu kas ką veikia. Meistrišku pasakojimu, slaptų kodų ir simbolių paieškomis, siekiu atskleisti sensacingas tiesas Peter James knyga „Absoliutus įrodymas“ man labai priminė prieš gerą dešimtmetį skaitytą Dan Brown „Prarastą simbolį“. Todėl jeigu jums patiko ši knyga, tikrai patiks ir „Absoliutus įrodymas“ J

Jeigu reikėtų įvertinti kūrinį dešimtbalėje sistemoje, skirčiau 9. Nes 10 gali gauti tik Dievas, ar ne? J „Dievas yra tik vienas – visų tikėjimų Dievas”. Ši knyga ne tik gera dėl siužeto, puikiai išlaikytos įtampos, nuolat keliamos intrigos, gebėjimu prikaustyti skaitytoją nuo pirmo iki paskutinio puslapio, bet ir pateikta Dievo buvimo įrodymo teorija. Mano manymu, autorius yra neblogai pasikaustęs šioje srityje, nes išsakytos mintys ir atskleistos tiesos privertė mane pagalvoti ir apsvarstyti tuos dalykus, apie kuriuos niekad nebūčiau pagalvojus. Todėl netgi teologine prasme tiek tikintiesiems, tiek ne ši knyga yra vertinga perskaityti. Ji atskleidžia daug prieštaringų minčių ir teorijų, kas leidžia atsirinkti tai, kas mums priimtina ;) 

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Peter James „Absoliutus įrodymas“

Yaa Gyasi knygos „Auksinės šaknys“ apžvalga

Vasaros skaitiniams šįkart pasirinkau netinkamą knygą, nes alinantiems karščiams ji tiesiog ... netinkama! Per daug sunki. Per daug rimta... apie vergovę, kolonializmą, laisvės troškimą ir nepriklausomybę, apie žmonių likimus ir sudaužytus jų gyvenimus. Bet aš jau tokia, paėmusi knygą jos nepametu. Skaičiau ją kantriai įsitempusi, suprakaitavusi, suplukusi, nekreipdama dėmesio į vasaros atostogoms rekomenduojamas knygas.

Tai romanas, kuriame pagrindinė tema – vergija. Tai debiutinis Yaa Gyasi romanas, kurio rašymui autorė paskyrė septynerius metus. Ir tai nestebina! Nes tokios nedidelės apimties (341 psl.) kūrinyje autorė sudėjo net septynių kartų gyvenimus – nuo 18 a. antros pusės iki šių laikų, palietusius Afrikos, Didžiosios Britanijos ir Amerikos žemynus.

Knygos istorija prasideda nuo Maamės – moters, sukėlusios didelį gaisrą. Dviems jos dukroms – Efijai ir Esei – likimas iškrečia tikrą pokštą. Niekada viena kitos nemačiusios priverstinai jos kuria skirtingus gyvenimus. Taip knygoje pradedamos septynių kartų istorijos. Jos suguldytos į atskirus skyrius. Iš viso – 14, nes kiekviename jų pateikiamas abiejų moterų palikuonių likimas. Todėl knyga – tarsi apsakymų rinkinys su trumpomis žmonių gyvenimo linijomis. Juos būtų galima skaityti atskirai, jei ne knygos pradžia ir pabaiga, sujungusios tas istorijas į jas siejančias vieningą visumą. Ugnis ir vanduo – tai simboliai, kurie šiame romane buvo akcentuojami ne kartą.

Kuo labiau tolo karta, tuo sunkiau darėsi suprasti, apie kurios linijos palikuonį kalbama. Todėl labai gelbėjo knygos pradžioje pateiktas šeimos genealoginis medis. Romanas apima gana ilgą laikotarpį. Ir tai leido iš šalies pamatyti, kaip su metais klostėsi giminės likimas – kaip karta iš kartos keitėsi žmonių gyvenimo sąlygos ir aplinkybės. Tačiau man labiau patiko gilintis į ankstesnes kartas. Autorė atvirai, be pagražinimų ir nutylėjimų perteikė vergų gyvenimus: kokiomis sąlygomis jie gyveno ir ką jie dirbo, kaip kentė smurtą ir panieką, buvo engiami ir skriaudžiami, kaip troško laisvės ir artimo prisilietimo, kaip netektis tapo įprasta jų gyvenimo dalimi. Skaudu, o vietomis netgi žiauru, buvo skaityti. Todėl ir sakau, kad šis romanas ne vasaros skaitiniams...

Visumoje, tai puikus, detalus kūrinys apie vergovę. Ir po klasika man tapusios „Dėdės Tomo trobelės“ jis pasirodė toks stiprus, kad iki sielos gelmių įstrigusios istorijos atšaldė taip įkaitusį orą... Rekomenduoju! Bet su sąlyga, kad pasiliksite jį rudens ar žiemos vakarams ;)

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Yaa Gyasi „Auksinės šaknys“

Chris Carter knygos „Krucifiksas“ apžvalga

Iš namuose pūpsančio bibliotekos „lobyno“ prioriteto tvarka išsirinkau skaityti italų rašytojo trilerį, pavadinimu „Krucifiksas“. Ne šiaip sau. Jį man rekomendavo dar viena knygų mylėtoja (Galadriele Reads), be to, internete mažai atsiliepimų apie ją, todėl tai sužadino mano smalsumą.

Veiksmas prasideda nuo to, kai randama žiauriai (labai žiauriai) nužudyta mergina. Ant sprando jai ištatuiruotas dvigubas kryžius. Tai – prieš du metus mirties bausme nuteisto serijinio žudiko Krucifikso ženklas. Detektyvui Hanteriui ir jo naujajam kolegai Garsijai tenka nelengva užduotis išsiaiškinti nusikaltimo aplinkybes ir surasti žudiką, nes nusikaltimo vieta švari – jokių įkalčių. Situaciją dar labiau sujaukia antroji kraupi žmogžudystė, kurioje paliktas kryžiaus ženklas ir nusikaltimo braižas vėlgi identiški Krucifikso veiksams. Tai kaip yra iš tikrųjų? Ar Krucifiksas kažkokiu būdu sugrįžo ir tęsia savo nusikaltimus, ar jį kažkas mėgdžioja? Knygoje visa tai ir tenka išsiaiškinti geriausiems Los Andželo detektyvams.

Knygos siužetas labai stiprus. Įvykiai dėstomi taip įtemptai, veiksmas vyksta taip greitai, kad nepastebi, kaip knygą ryte ryji akimis (prie to prisideda labai sklandus, lengvai skaitomas tekstas). Nusikaltimų tyrimas ir detektyvų darbas taip įtraukė mane, kad net nepajutau, kaip iš pašalinio stebėtojo pati virtau detektyvu ir su pagrindiniais knygos herojais – Hanteriu ir Garsija – pradėjau narplioti įvykių detales. Iš arti susipažinau su pačiu tyrimo procesu. Per detektyvų tarpusavio dialogus, jų keliamas versijas ir skiriamą dėmesį net smulkiausioms, rodos, visai nelogiškoms detalėms autorius profesionaliai atskleidžia visą detektyvų darbo specifiką. Gal dėlto, kad pats Chris Carter, būdamas kriminalinės psichologijos ekspertas, apklausė ir tyrinėjo realius žmogžudžius. Visa tai jis perteikė knygoje per detektyvo Hanterio asmenį. Todėl trileryje taip pat gausu psichologinių aspektų – kaip per kūno klabą yra suprantamas žmogus. Ir tai mane labai sudomino, labiau pakėlė knygos vertę.

Patiko ir tai, kad įtemptą siužetą autorius švelnino visai nesusijusiais dialogais – kolegų tarpusavio pokalbiais apie šeimas, studijas ar buitinius dalykus. Kas leido šiek tiek atsikvėpti. Taip pat, naujų žmonių ar epizodų priešistorė. Autorius palengva darniai įkomponuoja ją į tekstą, todėl bendram pasakojimui tai netrukdo. Priešingai, suteikia aiškumo. O kalbant apie intymius dalykus (kurių, beje, nedaug tebuvo), man susidarė įspūdis, kad rašo moteris! Autorius ir šioje vietoje mane nustebino.

Nepaisant liaupsių ir pagyrų, kaip ir „Beveidėse aukose“ mane nuvylė knygos baigtis – visa įvykių atomazga. Galbūt esu per daug priekabi, gal per dideli buvo lūkesčiai, bet viso knygos skaitymo metu augantis burbulas ėmė ir subliuško... Palyginus su visu siužetu, ji man pasirodė per silpna. Bet vėlgi, čia tik mano nuomonė. Viską atperka pats veiksmas ir jo plėtojimas. Nes čia buvo visos knygos stiprioji dalis. Ji laikė mane įtraukusi beveik beveik iki paskutinio puslapio.

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Chris Carter „Krucifiksas“