Herman Koch knygos „Griovys“ apžvalga

Savo pažintį su Herman Koch kūryba pradėjau nuo trečiojo į lietuvių kalbą išversto jo kūrinio „Griovys“. Gaila, kad nesu skaičiusi jo romanų „Vakarienė“ ir „Vasarnamis su baseinu“. Įdomu būtų palyginti, sugretinti ar išskirti visų šių kūrinių aspektus, nes „Griovys“ man pasirodė šiek tiek neaiškus.

Amsterdamo meras Robertas naujametiniame vakarėlyje pastebi savo žmoną, flirtuojančią su vienu iš savo pavaduotojų. Ar tarp jų kažkas yra, vyras tiesiogiai paklausti neišdrįsta, todėl pradeda įtarinėti žmoną esant jam neištikimą. Tarsi slaptas agentas pradeda tyrinėti savo žmoną ir rinkti išdavystės įrodymus. Tokiu būdu į laimingą, daug metų trukusią mero ir jo žmonos santuoką įsibrauna įtarinėjimai, nepasitikėjimas ir abejojimas sutuoktinio sąžiningumu.

Ar taip yra iš tiesų ar tik vyro iliuzija, sprendžiama visos knygos metu. Nuo to vakaro Robertas į savo žmoną pradėjo žiūrėti visai kitu žvilgsniu: įdėmiu, akylu, nuolat klausiamu ir ieškančiu kokių nors išskirtinių ženklų. Gyvendamas paralelinį gyvenimą, jis buvo pavargęs ir išsiblaškęs. Žmogaus nebuvo čia ir dabar. Jis neegzistavo dabartyje, nes nuolat galvojo apie įsivaizduojamas situacijas ir aplinkybes: kas būtų, kaip būtų, jeigu... ir pan. Robertas nuolat buvo pasinėręs į savo mintis ir apmąstymus. Iš anksto artikuliavo, įsivaizdavo įvairias situacijas, apgalvojo į priekį veiksmus ir sprendimo variantus. Todėl atsidūrė iliuzijų pasaulyje. Leido aktyviai reikštis vaizduotei, kuri atskyrė jį nuo šeimos, artimųjų ir visuomeninio gyvenimo.

Skaitydama šį romaną niekaip nesupratau, ar tai buvo didžiulė meilė žmonai ir baimė ją prarasti, ar tiesiog liguistas vyro pavydas? O gal tai tik laki žmogaus vaizduotė? Išaugusi į paranoją... Taip pat man sunku buvo rasti sąsają tarp Roberto tėvų pasiruošimo mirčiai ir jo žmonos neištikimybės. Kažkas man čia nesirišo... Todėl šioje vietoje, manau, būtų gerai buvę susipažinti su ankstesne Herman Koch kūryba, juolab, kad pats knygos pavadinimas ir jos viršelis yra metaforos. Ženklai, kas norima šiuo kūriniu mums pasakyti. Ir knygos tekstas, leidžiantis tuos simbolius suprasti. Todėl, bent jau man „Griovys“ yra knyga su gilia potekste. Romane apstu užuominų, tereikia jas įžvelgti. Kaltinu savo nepakankamą literatūrinį išprusimą, kad ne viską iki galo man pavyko suprasti. Arba... kaip ir knygos herojus per daug leidau reikštis savo vaizduotei... Galbūt nėra čia viskas taip sudėtinga? Tik aš įsivaizduoju.

Bet kokiu atveju, knyga verta skaitytojo dėmesio. Nes ji palieka vietos mums patiems pamąstyti ir įžvelgti jos prasmę. Pradžioje labai įsitraukiau į knygos skaitymą, bet įpusėjus man darėsi nuobodu. Man nepatiko Roberto nuklydimai į lankas, pasakojant prisiminimus ar epizodus iš kitų situacijų. Jų buvo per daug. Dėl jų ne kartą pamečiau kūrinio esmę. Todėl šią knygą vertėtų skaityti palengva, neskubant, atkreipiant dėmesį į detales. Juk jos neveltui įterptos į pasakojimą, ar ne? Ir būtina suvokti, kad ne viskas yra taip, kaip mums atrodo. Kokia galinga jėga kartais gali būti vaizduotė!

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Herman Koch „Griovys“

Frédéric Beigbeder knygos „Gyvenimas be pabaigos“ apžvalga

Į mano rankas šįkart papuolė išties neeilinis kūrinys. Nepavadinčiau jo vien tik romanu. Tai kažkiek ir autobiografija, ir mokslinė literatūra, ir net dienoraščio atmaina. Nes tai knyga, kurioje persipina tikri moksliniai faktai, tikrovėje egzistuojančios vietovės ir realūs žmonės, autoriaus mintys, jo gyvenimo realijos ir jį supantys artimieji.

Tai knyga apie žmogaus nemirtingumo tyrimą. Pasakojimas prasideda nuo autoriaus Frédéric Beigbeder pažado savo dešimtmetei dukrai nemirti. Autorius – audiovizualinių pokalbių laidų vedėjas ir satyrinių filmų kūrėjas, norėdamas pratęsti savo egzistenciją, leidžiasi į nemirtingumo paieškas. Pasitikrinęs fizinę ir psichinę sveikatą, vyras ėmėsi rimtesnių procedūrų: lazerizavo kraują, užšaldė iPS ląsteles, padarė genomų sekoskaitą. Ir visa tai tam, kad gyventų amžinai. Jis domėjosi ir rinko informaciją apie bambagyslių ląstelių užšaldymą, organų spausdinimą 3D formatu, vystomąją biologiją ir kitus kelius į amžinybę. Kitaip tariant, autorius ieškojo visų įmanomų būdų, kaip gyventi ilgiau. „Mano planuose nėra mirties“ – sako Frédéric Beigbeder. Paradoksalu, tačiau autorius siekė atitolinti savo mirtį tiek, kad numirtų ji, o ne jis.

Iš pradžių knyga mane sudomino savo kukliu, juodai raudono kontrasto viršeliu. Po to, mane įtraukė autoriaus nusiteikimas, entuziazmas ir noras nemirti. Galiausiai, pasidarė smalsu, ar Frédéric Beigbeder įtikins mus nemirtingumu, kaip kad įrodė kadais, kad meilė trunka trejus metus. Pradžioje knyga manęs nekabino. Įveikusi trečdalį knygos buvau vis dar skeptiškai nusiteikusi, bet palaipsniui atlėgau, kai įsitikinau, kad autorius tikrai nuveikė daug, jog įrodytų mums gyvenimo be pabaigos ir žmogaus nemirtingumo prasmę, esmę ir kainą. Tema manęs nebaugino. Priešingai, ji imponavo labiau nei dalykai, aptarti aukščiau.

Nors knygoje labai mažai (praktiškai visai nėra) tiesioginės kalbos, tačiau skaitėsi pakankamai lengvai. Autorius yra šmaikštus, tiesmukas, kalba su jumoro ir ironijos gaidele. Todėl skaityti buvo smagu. Tiesa, šiek tiek vargino įvairių tyrimų, medicinos centrų ir klinikų pavadinimai, biologų, genetikų ir kitų gydytojų ar mokslininkų vardai. Tačiau, jeigu jūs bijote savo mirties ir norite daugiau sužinoti apie sekoskaitą, genomą, klonus, GMO ir DNR, mutacijas, senėjimo apgrąžą, dirbtinę gyvybę, transhumanizmą, kraujo apvalymą, laboratorijas, medicinos ir biotechnologijų centrus, kviečiu paskaityti! Pažadu, bus įdomu.

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Frédéric Beigbeder „Gyvenimas be pabaigos“

Jane Corry knygos „Mano vyro žmona“ apžvalga

Neseniai prisigyriau, kad į mano rankas pastaruoju metu patenka vienas už kitą geresni kūriniai. Bet Jane Corry debiutinis romanas „Mano vyro žmona“ gerų kūrinių grandinę nutraukė, nes jos pateikta istorija mane nuvylė.

Tai romanas, kuriame pasakojamas teisininkės Lilės gyvenimas. Ištekėjusi už menininko Edo, Lilė kopia karjeros laiptais ir kursto sunkiai beįsižiebiantį šeimos židinį. Įsitraukusi į pirmąją kriminalinę bylą, Lilė pajunta keistą trauką kaltinamajam Džo, kuris jai primena jos mirusį brolį Danielių. Lilės ir Edo namuose dažnai lankosi kaimynės duktė Karla, kurią jos vyras tapo. Lilė – jauna, sąžininga, jautri ir užjaučianti teisininkė, kol po dvylikos metų į jos gyvenimą grįžta suaugusi Karla, Džo ir į paviršių pradeda lįsti visų ilgai slėptos paslaptys...

Nors knygos nugarėlėje rašo, kad tai itin talentingai sukurtas psichologinis trileris, sulaukęs skaitytojų ir apžvalgininkų liaupsių visame pasaulyje, trilerio jos nepavadinčiau. Sakyčiau, tai daugiau romanas – moters gyvenimo istorija. Trilerio čia mažai, tik trumpi epizodai. Pagrindinis akcentas – žmonių tarpusavio santykiams, šeimai, negaliai, kerštui, pavydui, melui ir, žinoma, paslaptims. O paslapčių čia daug! Tačiau jokios intrigos ir įtampos. Autorė nesugebėjo manęs sudominti, priversti įsijausti, išgyventi stiprias emocijas. Skaitydama knygą plaukiau tarsi paviršiumi - skaičiau ir tiek. Baigusi pirmąją dalį, tikėjausi, kad antroji mane užkabins labiau. Tačiau... bet vis tiek skaičiau! Nes tai labai lengvas, niekuo neįpareigojantis skaitinys. Galbūt todėl jis ir papuolė man į rankas, kad po pastarųjų kelių įtemptų ir psichologiškai sunkių kūrinių man reikėjo poilsio... Man ši knyga pasirodė labai įprasta ir paprasta.

Žinoma, tai tik mano nuomonė ir mano patirtis. Aš visada palaikau nuostatą, kad kiekviena knyga suranda savo skaitytoją, ir manau, kad kiekviena knyga turi kažką, ką kiekvienas iš mūsų skirtingai pasiimam. Mane labai patraukė knygos viršelis – toks grėsmingai švelnus, dvelkiantis estetika. Patiko lengvas stilius, didelė knygos apimtis ir raidžių šifras. Tačiau trūko knygos gylio, to įtikinimo, kad čia viskas gerai, nes vietomis man pasirodė per paprasta, per banalu, norėjosi to cinkelio, kad užkabintų, ragintų viską mesti ir įsitraukti į istoriją. Bet to nebuvo... Skaičiau tik tada, kai turėjau laisvo laiko, o paskui tik todėl, kad norėjau knygą pabaigti.

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Jane Corry „Mano vyro žmona“

Araminta Hall knygos „Amžinai mano“ apžvalga

Pastaruoju metu į mano rankas patenka laaaabai geri kūriniai. Renkuosi įvairaus žanro, siužeto, skirtingų leidyklų knygas. Po truputį jas „ragauju“ ir bandau atrasti tai, kas man arčiausiai širdies. Šįkart perskaičiau Araminta Hall romaną, veikiau psichologinį trilerį „Amžinai mano“. Likau sužavėta ir sukrėsta (rodos, šios sąvokos prieštarauja viena kitai, bet jos idealiai atspindi mano jauseną) jo pateikta meilės istorija.

Pagrindinė knygos idėja – manija virtusi meilė. Siužetą sunku būtų trumpai aprašyti, bet jis šiame kūrinyje nėra esminis dalykas. Knygos varomoji jėga yra psichologija. Pasakojimas pateikiamas vyro Maiko balsu. Autorė rašo, jog tikslingai taip pasirinko, kadangi norėjo pereiti nuo psichologiškai traumuotų moterų požiūrio ir atskleisti traumuoto vyro psichologiją. Ir man tas labai patiko. Pradžioje buvo neįprasta gilintis į vyro jausmus, žvelgti į viską jo akimis, bet vėliau pripratau, o kai įsijaučiau, iškart supratau, kad su Maiku yra kažkas negerai: jo požiūriu, situacijos suvokimu ir jos vertinimu ir, apskritai, jo adekvatumu. Maikas viską savaip įsivaizdavo ir interpretavo, toks vaizdas, kad nelabai pats suprato to, ką mato, lyg iškreiptai. Kalbu apie jo požiūrį, jausmus ir meilę Veritei, dėl kurios ir kilo visa šioje knygoje pateikta velniava.

Nors šioje istorijoje visas Maiko pasakojimas sukosi apie Veritę (kas jai patinka/nepatinka; ką ji mėgsta/ko ne; ko ji nori/nenori ir pan.) ir tai suformavo atitinkamą mano požiūrį į ją, tačiau pačios moters pozicija čia nepateikiama. Todėl tenka pasukti galvą, ar Veritė išties buvo tokia įnoringa, sukta ir valdinga moteris. O gal ji tiesiog buvo auka? Tik teismo proceso metu buvo proga šiek tiek susipažinti su ja ir aplinkinių pateiktomis versijomis apie Maiko ir Veritės santykius. Tai įnešė šiek tiek aiškumo, galimybę pamatyti iš šalies, kaip klostėsi jų santykiai ir objektyviai pačiai įvertinti. Teismo metu paaiškėjo naujų detalių, apie kurias Maikas (ir tuo pačiu mes) net nežinojo, todėl natūralu, kad tai sukėlė intrigą ir įvykius pasuko netikėta linkme. Mane labiausiai nustebino istorijos atomazga, kitaip tariant, bylos baigtis. Autorė prabilo apie mūsų visuomenę vis dar slegiančias tokias problemas, kai apie vyrus ir moteris, jų lygybę mes vis dar sprendžiam skirtingai.

Šioje knygoje išskirtinis dėmesys yra kreipiamas į Geismo žaidimą. Jį autorė sukūrė tam, kad parodytų kokia yra sekso galia. Koks yra visuomenės požiūris į seksualinių ydų turinčius žmones. Kaip jis nustelbia esminius dalykus ir realius faktus. Kaip smerkiamos moterys ir išteisinami vyrai, net jei prieš nosį yra akivaizdūs beprotiškos meilės padariniai.

Čia daug filosofijos. Knyga nelengva. Ji palietė manyje kažką... Bet nesutikčiau su knygos anotacija, kad tai niūri, tamsi ir šiurpą kelianti meilės istorija. Ji tiesiog žmogiška. Nes meilė ir jos vertinimas yra individualūs dalykai, priklausantys nuo žmogaus, jo požiūrio, jo santykių su kitais, raidos, aplinkos ir situacijos, į kurią mes esame papuolę. Manau, kiekvienas, perskaitęs šią knygą, ją suvoks savaip. Man šis romanas yra nepaprastas. Labai gilus, emociškas, sužadinęs manyje daug apmąstymų ir palikęs atvirų klausimų. Vis dar negaliu liautis juo gyvenus... Pasak Maiko, „nė vienas mūsų nežinome, kas dedasi kito žmogaus širdyje“. Šiuo atveju, aš nežinau, kas dedasi manyje.

Knygos apžvalga Facebook - Perskaitytų knygų dienoraštis - Araminta Hall „Amžinai mano“